TSPMI SMD tinklaraštis

Tomas Marcinkevičius „KIBORGAS KAIP REALYBĖ: PROBLEMATIKA IR STANLEY KUBRICKO ĮŽVALGOS”

Giluminių studijų akademija Naujienos

Senas kinų prakeiksmas skelbia: „kad tik gyventumei įdomiais laikais”. Šiais laikais technologinė pažanga atvėrė prieš mus dar niekad anksčiau nematytas galimybes, kurios vieniems mąstytojams kelia susirūpinimą, kitiems – nuostabą. Atominė energija yra puikus to pavyzdys: technologijos, leidusios sukurti pigią energiją elektrinėse, leido taip pat pastatyti atominę bombą. Internetas, GPS sistema, antibiotikai, mobilieji telefonai, nanorobotai – visa tai ženkliai pakeitė žmonių gyvenimus, privertė mus iš naujo apmąstyti senas sąmonės, panoptikumo, religijos idėjas. Ne išimtis ir sparčiai besiplečianti mokslo sritis, užsiimanti žmogaus ir mašinos sinteze – kiborgizacija.

Kiborgas – tai būtybė, pakibusi tarp roboto ir žmogaus. Jis verčia mus klausti iš naujo kas yra žmogus, jo siela, kur yra žmogiškumo riba. Kiborgas – tai ne vien tik fizinis kūno ir mechaninių dalių susijungimas. Tai visai naujas požiūris į šiuolaikinį individą, mat galimybė prijungti smegenis (tiesiogiai – pvz. su laidu, ir netiesiogiai – besinaudojant tam tikrais įrengimais) prie interneto ar kitų kibernetinių tinklų daro kūną ir protą vis sunkiau apibrėžiamais. Kiborgas žymi naujus filosofinius iššūkius individui, visuomenei ir valstybei, o daugelis autorių, tarp kurių išsiskiria Donna Haraway, vadina jį postmodernizmo įsikūnijimu[1]. Sunku nepastebėti daugelio postmodernaus individo bruožų, įasmenintų būtent pas kiborgą – savęs kontrolės troškimas, moralinių apribojimų nykimas, religijos atsikratymas (o gal religijos pakeitimas mokslu), ką bandysiu atskleisti šiame darbe.

Andy Clarkas, nagrinėjantis kiborgų fenomeną kiek kitu kampu, teigia visiškai priešingai – jog tai ne tik nėra pavojinga kryptis, bet ir visiškai natūrali, prigimtinė žmogui. Jo žodžiais tariant: “Tie patys dalykai, kurie iš pradžių atrodo labiausiai nežmogiški (post-human), giliausi ir nuodugniausi iš potencialių biotechnologinių susijungimų, atspindi nei daugiau nei mažiau, kaip tik žmogiškumo šaltinį”.[2] Clarkas yra technoentuziastas, jo knygoje dominuoja mokslinė kalba, vis dėlto jis kalba iš esmės apie tą patį reiškinį kaip ir Donna Haraway, pamini tas pačias idėjas ir nagrinėja panašius klausimus. Tam tikra prasme jo knyga remiasi D. Haraway Kiborgų manifestu, mat autorius atsižvelgia į jos įvardintus “dominavimo tinklus”.

Technologijų ir žmogaus santykių problematiką ne kartą palietė ir Stanley Kubrickas tokiuose filmuose kaip 2001: A Space Odyssey, A Clockwork Orange ar Full Metal Jacket. Šis režisierius, dėl perfekcionizmo ir pomėgio talpinti daug reikšmingų detalių savo darbuose, suteikė peno įvairaus masto filmo kritikams, sociologams ir filosofams, bandantiems interpretuoti jo filmus. Vieni juos apibūdina kaip pesimistinius,[3] kiti įžvelgia ten ir nuosaikaus optimizmo.[4] Pagaliau jis pats dažniausiai palikdavo interpretaciją žiūrovams, nepaaiškindamas pagrindinės filmo minties. Atsižvelgiant į D. Haraway bei S. Clarko teorijas, S. Kubricko filmuose yra stebėtinai daug nužmogėjimo, ryšių su technologija, individo automatizavimo problemų. Būtent iš šių mąstytojų perspektyvos stengsiuos nagrinėti pasirinktus Kubricko filmus. Bandysiu atsakyti taip pat į klausimą, kodėl kildinant A. Clarko darbą iš D. Haraway teksto, jis atrodo tarsi apverstas aukštyn kojom, žvelgia į kiborgus perdėm optimistiškai, tarsi negirdėdamas įspėjimų apie žlungantį pasaulį ir visišką žmogiškumo praradimą.

Stanley Kubricko filmai susilaukė jau šimtų kritinių darbų, tekstų, knygų ir kitų įvertinimų. Šio režisieriaus įnašo ne tik kino, bet ir kultūros istoriją turbūt dar ilgai negalėsime pamatuoti. Jo filmai daugiasluoksniai, daugiaprasmiški, kur kiekviename kadre galima ieškoti subtilių užuominų socialine problematika, ar tiesmukų minčių apie mus supantį pasaulį. Atsižvelgiant į A. Clarko, D. Haraway ir kitų mąstytojų darbus apie žmogaus ir technologijų ryšį, bandysiu įrodyti, jog Donna J. Haraway ir Andy Clarko apibrėžtas kiborgas yra centrinis veikėjas keliuose anksčiau minėto režisieriaus filmuose, paliečiančiuose ir socialinius klausimus – A Clockwork Orange, 2001: A Space Odyssey, ir Full Metal Jacket.

1. Kas yra kiborgas?

Anot A. Clarko, kiekvienas žmogus yra kiborgas. “Mėsos prijungimas prie laidų” tėra prietaras, kurio jis siūlo atsikratyti, o vietoj tokio apibūdinimo Clarkas pateikia kiek įdomesnį, savo nuomonę nuosekliai paaiškindamas.

Esame kiborgai, nes turime galimybę sukurti sąjungą su išorės objektais, svetimkūniais tam, kad išplėstumėme protines ir fizines galimybes, o svarbiausias šio galvosūkio elementas yra protas. Anot Clarko žmogaus protas yra tai, ką jo smegenys panaudoja mąstymo procese. Atmetama mintis, jog jis yra tapatus smegenims ir pasiūlomas kitas sprendimas. Jei bemąstant pasinaudojame paprasčiausiais įrankiais – popieriaus lapu ir pieštuku – smarkiai išplečiame savo protines galias. Staiga logika ir matematiniai samprotavimai tampa lengvi ir įveikiami. Konkretus pavyzdys – kelti vis didesnius skaičius kvadratu. Pasiekus triskaitmenius skaičius daugeliui mūsų prireiks kelių minučių išspręsti tam tikras lygtis, tuo tarpu pasinaudojus rašymo priemonėmis pakaks keliolikos sekundžių tai pačiai užduočiai atlikti.

Šis pavyzdys parodo taip pat, kaip giliai į mūsų protą sugeba įsiskverbti įvairūs išorės objektai. Minėtas popieriaus lapas, skaičiuotuvas, rankos pirštai, laikrodis ar paprasčiausia lazda gali būti laikinai inkorporuojami į asmens protą.[5] Tai taip pat reiškia, jog ir smegenys tėra įrankis, kurio tam tikros operacijos – elektros impulsai – sukelia tam tikrus padarinius. Viso to rezultatas yra “sukūrimas manęs tokio, koks aš dabar esu,” A. Clarko žodžiais tariant. “Aš” nėra tik mano rankos, kojos, nuogas kūnas su vidaus organais, audiniais, ląstelėmis. “Aš” – tai visų pirma mano sąmonė, kurios neatsiejama dalimi tampa kai kurie įrankiai. Kaip žmogus pripranta prie jų, o taip pat yra verčiamas jais naudotis ir tokiu būdu radikaliai performuoti savo sąmonę, parodo kareivio malda filme Full Metal Jacket. “Mano šautuvas be manęs yra bevertis. Be mano šautuvo, aš esu bevertis”. Ginklas jau nebėra draugas ar įrankis, tai jau savotiškas jūrų pėstininko organas.

Ar ne kitaip vyksta ir su mumis, kai užmirštame pasiimti iš namų rankinio laikrodžio ar, neduok Dieve, mobilaus telefono? Jaučiamės suluošinti, o kai kurios proto funkcijos tampa tiesiog neprieinamos. Galima kontrargumentuoti, jog tai liudija tiktai apie šiuolaikinio asmens priklausomybę nuo technologijų, jokiu būdu apie jo, kaip žmogaus esminius bruožus. Besiremiant A. Clarku galima atsakyti, kad smegenys formuojasi pagal aplinkinius veiksnius. Pvz. nuo gimimo kurčias žmogus neišvysto sudėtingų neuroninių tinklų garso signalams apdoroti.[6] Argumentuojant toliau, jei smegenys yra pritaikytos vairuoti mašiną, naudotis mobiliuoju telefonu ir pan., tai žmogus pilną protinį pajėgumą pasiekia net tada, kai gali pasitelkti į pagalbą mašiną, mobilųjį telefoną ir t.t. Priešingu atveju dalis neuroninių sujungimų lieka neišnaudoti. Be šio unikalaus sugebėjimo žmogus būtų tiesiog dar vienas pastumdėlis gyvūnų karalystėje.

A. Clarko apibrėžimas yra turbūt vienas radikaliausių, bet toli gražu ne vienintelis. Dalis jo teiginių yra ginčytini – juk su įrankiais nėra gimstama, grynas atsitiktinumas gali lemti vienokį ar kitokį tam tikrų įrankių panaudojimą. Kiti teiginiai labai taiklūs – dažnai nepastebime, kad logika ir racionalus mąstymas individui sekasi prastai, o įvairios mašinos efektyviai sprendžia šį nepatogumą. Pagaliau, net priėmus kitą kiborgo apibrėžimą, kaip antai šios srities pionieriaus Manfredo Clyneso apibūdinimą – kiborgą kaip gyvą organizmą su kibernetiniu implantu[7] – Clarko išsakytos mintys nesilpsta. M. Clynes kiborgą suprato grynai fiziškai, kaip anksčiau minėtą “prietaringą” kūno suvarstymą elektroniniais laidais. Jis nekūrė gilesnių įžvalgų, apsiribodamas tik fizinėmis kibernetinio organizmo apraiškomis. Šiuolaikinio individo priklausomybė nuo technologijų tai nėra lėkštas, nieko iš esmės nekeičiantis reiškinys. Jis turi gilių pasekmių visai žmonijos raidai. Vis didesnę asmens gyvenimo dalį užima dirbtinai sukurti artefaktai – socialinės lytys (genders), dirbtinė gamta, dirbtiniai miestai (kaip Las Vegasas). M. Clynes ar D. Haraway stengiasi parodyti, jog kiborgas irgi tėra vienas tų dirbtinių darinių, o A. Clarkas – priešingai. Anot jo, nuo pat žmonijos pradžios ji buvo surišta su technologijomis ir savo galimybių plėtimu objektais, ateinančiais iš išorės. Taigi vieni skelbia, kad natūraliam kūnui jau seniai nebėra vietos šiuolaikinėje visuomenėje.[8] Kiti, kaip Clarkas, apskritai ginčija “natūralumo” sąvoką, kaip neapimančią prigimtinės galimybės kurti sąjungas su išorės objektais.

 

2. Įrankių vaidmuo

Anot Martino Heideggerio, technologija gali būti suprantama kaip priemonė pasiekti tikslą.[9] Nors iš principo teisingas, šis apibrėžimas netenkina, kai turimas omeny kiborgas, susaistytas tiek protu, tiek kūnu su įvairiausiais įrankiais. Štai Marshallas McLuhanas kalba apie technologijas kaip kūno pratęsimą.[10] Visa tai remiasi jo medijų samprata – M. McLuhanui medija yra pranešimas, nesvarbu forma ir turinys. O medijos ypatumas – ji visada nurodo į kitą mediją (pvz. elektros pagalba mes galime apšviesti užrašą, kuris tebus nuoroda į rašto mediją, kuris vėl nurodys į kalbos mediją…). Tęsiant ankstesnę mintį, įrankiai sustiprina, prailgina, o taip pat imituoja natūralias kūno dalis. M. McLuhanas, teigdamas, kad “mes formuojame įrankius, o įrankiai mus”[11], nurodo į savotišką vištos ir kiaušinio paradoksą,[12] kurį ir išsprendžia A. Clarkas. A. Clarkui tai yra visiškai natūralus procesas, kuriame glūdi žmogiškumo (o kartu ir kiborgizacijos) esmė. Mes kuriame technologijas, kurios leidžia mūsų protams pakilti aukščiau, kad sukurti dar tobulesnes technologijas ir t.t. Jis neatsako į klausimą, ar tai yra begalinė funkcija, jo tai nedomina.

Andy Clarkas pačius įrankius skirsto į du tipus – permatomus ir griežtus (transparent ir opaque).

• Permatomi įrankiai – tai tokie įrankiai, kurių naudojimas nereikalauja nuolatinio susikaupimo, kurie leidžia būti naudojami intuityviai, jusliškai, be nuolatinės kontrolės poreikio. Jie yra orientuoti į žmogų (human-centered), arba kitaip tariant – vartotoją.
• Griežti įrankiai – tai tokie įrankiai, kurie savaime reikalauja priežiūros ir kontrolės, neleidžiantys pamiršti apie jų buvimą. Jie yra orientuoti į technologiją (technology-oriented).

Riba tarp jų yra paslanki ir galimas yra peršokinėjimas iš vienos grupės į kitą.[13] Pvz., pirma gali kilti sunkumų besimokant vairuoti mašiną, tačiau vėliau mes ja naudojamės net apie tai nemąstant, tarsi “jaustume” stabdžio ar greičio pedalus. Permatomų įrankių pagrindinė savybė yra faktas, kad jie tarsi ištirpsta fone, yra naudojami nejučiomis ir svarbi tampa tik jų vykdoma funkcija, o ne dydis, svoris ar prieinamumas erdvėje ir laike. Jie turi būti pasiekiami čia ir dabar, kad nenukentėtų mąstymas. Vis dėlto, galutinis technologijų kūrėjų tikslas nėra tiesiog sukurti kuo labiau permatomus įrankius, mat kyla grėsmė prarasti galimybę daryti įtaką įrankiui. Kai jis visai nematomas, negalima niekaip jo pataisyti ar pakeisti. Dėl to žymiai naudingiau sukurti apčiuopiamus, matomus įrankius, kuriais operuojama permatomai, tačiau kilus poreikiui galima sukaupti savo dėmesį ir ties jais pačiais. Kitais žodžiais tariant – svarbiausia užtikrinti įrankių permatomumą tuo pat metu pasiliekant galimybę juos pašalinti (pakeisti/pagerinti).

A. Clarko kiborgo sampratai tai labai svarbu, mat jei kiekvienas esame kiborgas dėl savo galimybės sudarinėti (laikinas) sąjungas su aplinka bei naudotis tam tikrais objektais kaip įrankiais, gerai žinoti kokia savybė apsprendžia kuriuos įrankius naudosime dažniau, kuriuos rečiau. Taigi, jis atsako į klausimą ko tikėtis iš technologijų kūrėjų: patogumo, greito prieinamumo, kuo paprasčiausio naudojimo ir orientavimosi į eilinį vartotoją. Jo kiborgas nėra sofistikuotas ir jautrus mašinoms genijus ar mokslo specialistas. Jis yra patogus, paklusnus jam siūlomiems sprendimams tinginys. Aišku, jis gali pranokti visus aplinkinius intelekto koeficientu, tačiau išliks suinteresuotas visų pirma aplinkos pritaikymu sau.[14] Kiborgas jungsis veikiau su patogiais įrankiais. Tai jokiu būdu nereiškia, kad niekas nesimokys naudotis sunkiau įvaldomais įrengimais. Tai įrengimai bus kuriami taip, kad būtų vis lengviau perprantami.

 

3. A. Clarko kiborgas D. Haraway dominavimo tinkluose

Donna J. Haraway, parašiusi Kiborgų manifestą, aktyviai tyrinėjo feminizmo teorijas ir būtent manifeste priėjo išvadą, jog visi esame kiborgais.[15] Tuo ji norėjo pasakyti, jog ribos tarp mašinos ir žmogaus, tarp natūralaus ir nenatūralaus (ar tarp lyčių) yra išnykę. Tai yra viso labo socialiniai konstruktai, dirbtiniai apribojimai sukurti tam, kad viena struktūros dalis galėtų dominuoti virš kitos. Ji taip pat teigė, kad tos ribos išsitrynė, nesukurdamos naujų ir tai kelia nerimą. Ribų išnykimas nesunaikino iki šiol galiojusios tarpusavio skirtingų žmonių, mašinų ar lyčių priklausomybės, tačiau paliko savotišką vakuumą dabartinėje mąstysenoje. Mokslo pažanga jau seniai nemato ribos tarp žmogaus ir mašinos, tačiau ji toliau galioja žmonių sąmonėje. Taigi vis didėja atotrūkis tarp ribų nykimo, kurį skatina mokslo pažanga, ir ligšiolinio mąstymo apie žmogų, kuris kyla iš Vakarų tradicijos.[16] Galų gale ji skelbia kiborgą esantį galutiniu Vakarų visuomenės tašku, atsiskyrusiu nuo bet kokios priklausomybės, negailėdama tokių apibrėžimų kaip “baisus”, “apokaliptinis”, “žadantis naują karą”.[17]

Kildinant A. Clarko darbą iš D. Haraway Cyborg manifesto būtina pabrėžti jų sąlyčio taškus. Clarkas tiesiogiai neįvardija daugelio sąvokų, kurios minimos manifeste, tačiau idėjos persidengia ir jų aprašomi kiborgai nedaug tesiskiria. “Bet kokius objektus ar asmenis galima išardyti ar surinkti iš naujo”[18], kaip teigia D. Haraway. Vadinasi, A. Clarko kiborgas papuola į panašius bėgius, kai kalbama apie įvairius implantus, o taip pat mechaninių, kibernetinių galūnių valdymą prijungus jas prie smegenų. Jei kūnas yra viso labo įrankių rinkinys, kaitalioti tam tikras jo dalis visai nėra problemiška. Postmoderno “individas” jau neatitinka žodžio “individas” reikšmės – jis “dekonstruojamas ir išlaisvinamas tuo pat metu”[19], jis yra dalomas.

Įdomų minties eksperimentą pateikia Ray Kurzweilas knygoje Singularity is Near. Jei paimtume bet kokį asmenį ir pakeistume dalį jo smegenų nanorobotais, turinčiais tiksliai tas pačias savybes, kaip ir ta smegenų dalis – ar kažkas pasikeistų būtent to individo, kaip savo paties, sampratoje? Ar jis staiga jau nebebūtų jis? Pats žmogus nepajustų skirtumo ir laikytų toliau save tokiu, kokiu buvo prieš tai. O pakeitus dar vieną smegenų dalį? Ir dar vieną? Ir dar vieną, kol kiekviena asmens kūno dalis taptų sintetinė? Autoriaus teigimu, pokytis ateitų nejučia, nebūtų kažkokios aiškios ribos tarp seno ir naujo, tad visas klausimas “kas aš esu” susiveda į klausimą apie sąmonę. Deja, autorius pasitraukia iš šio lauko teigdamas, jog neegzistuoja joks objektyvus testas, nustatantis sąmonės buvimą, o taip pat yra ir ontologinis klausimas apie objektyvią ir subjektyvią tikrovę. Jam pakanka teiginio, jog asmuo tėra šablonas, kurio rėmuose nuolatos vyksta kaita (turimos omeny ląstelės, t.y. faktas, jog organizme žmogaus ląstelės nuolatos miršta ir atsinaujina, vadinasi biologine prasme jis po kelių mėnesių yra sudarytas iš visai naujų dalių).[20]

A. Clarkas tokių radikalių teiginių neišsako, tačiau panašumas yra akivaizdus. Visi klausimai sukasi apie sąmonę kaip centrinį asmenybės elementą. Sunku su tuo nesutikti, turint omeny kūno integralumo reliatyvumą, priklausomumą nuo kultūros, o taip pat jo pažeidžiamumą.

Svarbesnis, vis dėlto, dviejų mąstytojų sąlyčio taškas yra D. Haraway trijų kritinių ribų išnykimas: tarp žmogaus ir gyvūno, tarp žmogaus (kaip gyvūno) ir mašinos, bei tarp materialaus ir nematerialaus pasaulio. Visos trys distinkcijos puikiai dera su A. Clarko idėja. Mokslas jau seniai traktuoja žmogų kaip dar vieną gyvūnų rūšį, aprašomą tomis pačiomis kategorijomis, tais pačiais parametrais, tiesa turintį savitumų, bet savitumų juk turi taip pat katės ir šunys. Teisingumo dėlei reikia pripažinti, jog anot šio mąstytojo tik žmogus yra kiborgas, jokia kita rūšis neįvaldė šio sugebėjimo. Visgi, vėliau jis mini tik sąjungą tarp gyvūno ir mašinos, o ne žmogaus ir mašinos. Anot jo, svarbiau už ginčus dėl vis didesnio laidų, mikroschemų ir implantų skverbimosi į biologinį kūną, yra takus perėjimas tarp gyvūno ir mašinos, transformavimas vieno į kitą, sąmonės analizė.[21] Gali pasirodyti, jog A. Clarkas, siūlydamas plėtoti neinvazines technologijas, prieštarauja antros distinkcijos atsiradimui, bet pažvelgus giliau tampa akivaizdu, kad jis nori žmogaus-mašinos sąjungos, kuri tiesiog peržengia biologinį kūną.[22] Perskyros išnykimas matomas kaip žmogaus pavertimas mašina. D. Haraway kalba iš priešingos pusės – tai mašina gali tapti žmogumi. Galbūt čia slypi vienas iš galimų atsakymų, kodėl mąstytojų nuomonės dėl pasekmių radikaliai skiriasi.

Trečios distinkcijos – skirtumo tarp vidaus ir išorės pasaulio – išnykimas daugiau nei akivaizdus. Jei A. Clarkui protas tarsi “išsilieja” už kaukolės ribų, jei praktiškai kiekvienas matomas objektas gali būti pajungtas kiborgo proto veiklai, o tuo pačiu ir tapti jo “aš” dalimi, riba tarp vidaus ir išorės tampa neapčiuopiama. “Aš” gali būti sudarytas iš kiekvieno objekto, jei jis tik bus reikalingas kažkam mąstyti. Tai susiję taip pat su įrankiais. Permatomumas, pasireiškiantis per miniaturizaciją, komplikuotų technologijų skverbimąsi į kasdienį gyvenimą, įvairiausių bangų “triukšmą” aplink mus tampa Haraway rūpesčiu. Jos žodžiais tariant, “būtent todėl mašinos yra mirtinai pavojingos”.[23] Šią baimę ryškiai iliustruoja nanotechnologijų vystymas, dėl kurio ateityje galima bus nusiaubti pasaulį naujais masinio naikinimo ginklais. Anot Eriko Drexlerio, nėra būdo atsikratyti šios baimės, nes bet kokie bandymai sustabdyti nanotechnologijų vystymą yra bergždi.[24]

A. Clarkas rodo, jog nėra vieno bendro, universalaus kiborgo modelio – kiekvienas skirtingas, pritaikytas specifiškiems poreikiams, kaip kad kiekvieno smegenys ir sąmonė vystėsi kitaip. Tokio modelio trūkumas taip pat įvardijamas pas D. Haraway. Tobulybė yra nepasiekiama, viską galima tik optimizuoti.[25] Universalaus mato kiborgui net nereikia, jo supratimu viskas yra ir taip subjektyvu, jei pati sąmonė vis persikuria, formuojasi laikinai priklausomai nuo naudojamų įrankių.

 

4. Individo fragmentacija

Postmodernus individas, anot Dragano Milanoviciaus, veikia nuolatinės “fragmentacijos, dekonstravimo ir rekonstravimo sąlygomis”.[26] Kiborgas – lygiai toks pats. Kaip teigia D. Haraway, jis yra kolektyvinis ir privatus “aš”, kurį gali lengvai rekonstruoti ir perstatyti. Nors galima kalbėti apie tai, kaip fragmentacija pasireiškia kultūroje, moralėje ar religijoje, įtikinamiau skamba tai, kaip jos reiškiasi materialiai. Kitaip tariant, kokie yra gyvi pavyzdžiai iš mus supančio pasaulio. Tokiu pavyzdžiu gali būti internetas – visiškai decentralizuota “vartotojiškumo ir hedonizmo manifestacija”[27], kaip sako Michaelas S. H. Hengas. Galbūt ne tiek svarbu globalaus tinklo skaidymas į labiau detalizuotus pogrupius, kiek įžvelgimas kaip internetas skverbiasi į vis smulkesnius vienetus. Anksčiau eiliniam vartotojui tik vienas įrengimas turėjo galimybę jungtis prie interneto – tai buvo naminis kompiuteris su telefonine jungtimi. Dabar vairuojant mašiną, prijungtą betarpiškai prie tinklo, galima tuo pat metu naudotis mobiliuoju telefonu, nešiojamuoju kompiuteriu ir dar trimis skirtingo tipo įrankiais, visais prijungtais prie interneto. O juk jau veikia “internetiški” šaldytuvai, televizoriai, mikrobangų krosnelės ar indaplovės.[28] A. Clarkas su nuostaba žvelgia į šį fenomeną. Jis atkreipia dėmesį į internete vykstantį “automatišką žinių ir informacijos kaupimą”. Jis turi omeny reiškinį, kai internetinė parduotuvė pati mums siūlo atitinkamą produktą pagal mūsų poreikius, ar internetiniai tinklalapiai siunčia reklamas išdėliotas taip pat pagal mūsų susidomėjimus. Principas aiškus ir paprastas – jei 100 individų prieš mane nusipirko produktą A, o prie jo produktą B, tai beperkant produktą A tinklalapis automatiškai pasiūlys man ir produktą B.[29] Sistema turi žymiai daugiau panaudojimų, šitaip kuriamos mados, komplektuojami optimalūs prekių rinkiniai, ištiriami įpročiai ar pomėgių evoliucija. Galutinis rezultatas galėtų būti netgi kolektyvinis intelektas.[30] Taigi kiekvienas individas naudojasi jau sukurtais (internetiniais) takais, tačiau tuo pat metu prisideda prie jų palaikymo bei savotiško kolektyvinio “aš” kūrimo. Šitaip mes tampame turtingesni, protiškai pajėgesni, o taip pat tvirčiau tarpusavy susiję, kaip teigia A. Clarkas.[31] Vienintelės problemos, kurios jam kelia rūpestį – tai sumažėjęs privatumas ir grėsmė prarasti savo duomenis. Nėra kalbama apskritai apie priklausomybę nuo šios technologijos, o taip pat tariamų visuomeninių ryšių nepastovumą. Tokia fragmentuota ir neapčiuopiama bendravimo forma kaip internetas gali tebūti santykių simuliacija. Taip pat visiškas pavaldumas vartotojiškumui kelia susirūpinimą dėl tikro globalaus tinklo tikslo: ar jis turi padaryti visų gyvenimus lengvesniais, ar gal įstumti kiborgą į technologinės vergovės kampą? Kiborgas yra glaudžiai susijęs su interneto fenomenu, tačiau nesuteikia aiškaus atsakymo į šiuos klausimus. Autoriaus teigimu, internetas tik dar labiau ištrins perskyrą tarp individo ir jo įrankių, o interaktyvi aplinka dar geriau prisitaikys prie mūsų poreikių. O jei tie poreikiai yra kilnūs ir tarnauja žmonijos moraliniam ir doroviniam tobulėjimui, tęsiant A. Clarko mintį, tiek kolektyvinio proto (swarm mind), tiek internetinių takų idėja nėra baisios ir gali ženkliai pasitarnauti visai žmonijai. M. McLuhanas į tokį teiginį turi aiškų atsakymą: “taip kalba žmogus, kurį užhipnotizavo jo paties būties amputavimas ir pratęsimas į naują technikos formą.”[32] Vadinasi, technologijos su kiekvienu atradimu vis labiau “amputuoja žmogaus būtį”, tačiau jis taip ir nepaaiškina kas ir kokia yra ta būtis. Apie šią problemą kalbėsiu dar šiek tiek vėliau.

Fragmentuotu skelbiamas individas pas postmodernizmo kritikus pasižymi taip pat noru viską kontroliuoti. Ar kiborgas taip pat siekia užvaldyti visą aplinką? Anot D. Haraway – taip. Tiesiai iš kariuomenės atėjusi C³I mąstymo schema (command-control-communication-intelligence) leidžia suprasti kiborgo motyvus. Jis siekia aprašyti pasaulį skaičiais, paversti jį kodavimo problema, o tada išspręsti (t.y. sumodeliuoti pagal savo norą). Šitaip reiškiasi ir anksčiau minėtas nanotechnologijų pavyzdys. Nanorobotai suteiktų žmonijai galimybę kontroliuoti materiją dar niekada anksčiau nematytu lygiu.[33] Vis dėlto užmirštamas labai svarbus faktas, kad naujo įrankio sukūrimas suponuoja jo panaudojimą ateityje, o taip pat vėlesnę priklausomybę nuo jo. Tai tampa akivaizdu pasitelkus telefono pavyzdį. Kai buvo išrastas telefonas, kaip priemonė komunikuoti šeimoms per atstumą, natūralu tapo siųsti darbuotojus vis toliau. Logika aiški – jei galima kalbėtis per tūkstantį kilometrų, kodėl to nepadarius? Taigi, elektroniniam paštui pakeitus tradicinį buvo aišku, jog pastarojo svarba ilgainiui sumažės. Tą patį galima teigti apie visas kitas technologijas. Kiborgas visgi nėra laisvas kontroliuoti savo aplinką, nes primetamas būtinumas naudotis “optimaliomis” technologijomis suvaržo jo galimybes jų nesirinkti. Kitaip tariant, jis negali kontroliuoti technologinės būtinybės.

Apskritai, kai žmogus yra tapatus mašinai, nebelieka problemos jį dekonstruoti ir surinkti iš naujo. Suprantant šį sakinį tiesiogine prasme, galime rasti pavyzdžių (pvz. medicinoje, organų transplantacijose). Sąmonės lygmenyje pasekmės kiek kitokios, ką bando pasakyti D. Haraway. Asmenims nebelieka orientyrų, kai visos socialiai konstruojamos ribos išnyksta. Kitaip tariant, individas negali pasikliauti savo morale, nes jo “aš” priklauso labai didele dalimi nuo aplinkos, t.y. “dalių” iš kurių jis bus surinktas. A. Clarkas dar išplečia šį argumentą, nes numato kolektyvinės sąmonės atsiradimą interneto platybėse. Haraway tokio tipo decentralizacija kelia abejones dėl valdymo. Individas tada papuola į dar vieną dominavimo tinklą, kur jis valdomas kolektyvinio “aš”.

 

5. Technologijos ir moralė

Valdymo praradimą, kaip didžiausią potencialią grėsmę tiesiogiai įvardija ir A. Clarkas. Jis prieina stebėtiną išvadą, jog technologijos neatims ir nepridės papildomų kontrolės suvaržymų, nes jų tikslas yra sumažinti, o ne padidinti mikrovadybos panaudojimą.[34] Norima sukurti sąlygas, kur iškilę klausimai dėl detalių būtų sprendžiami automatiškai – kaip internetinių takų pavyzdžiu. Šitaip pasireiškia efektyvumo siekis ir žymiai gilesnė moralumo ir technologijos problema. Kontrolė – tai tik vienas iš laisvės aspektų. Žymiai labiau komplikuotas atrodo klausimas, ar technologijos gali mus “išlaisvinti nuo moralės”, rašytojo J.G. Ballardo žodžiais tariant. Nors ši problema labai plati ir sudėtinga, būtina paminėti bent keletą jos aspektų. M. Heideggerio nuomone, žmogaus tikslas technologijos atžvilgiu yra atskleisti tikrąją daikto prasmę, tiesą.[35] Kad neprarasti moralumo, individas negali pereiti prie grynai instrumentinio požiūrio į technologijas. Jam būtina išlaikyti ir kitą santykį, t.y. žvelgti į ją kaip į veiklą. Technologija kaip veikla priverčia susimąstyti apie priežastingumą, ne vien tik apie galimas pasekmes. Kai atskleidžiame technologiją, mes sukuriame aiškią tvarką tam tikroje srityje, išgauname tiesą.[36] Tokiu būdu savaime parodome savo santykį su ja. Vien tik instrumentiškas technologijų traktavimas veda prie baimės, jog kažkurią akimirką bus prarasta kontrolė ir įrankiai bei kūriniai atsigręš prieš mus pačius. Taigi A. Clarkas tam tikra prasme atstovauja M. Heideggerio požiūriui, mat jis teigia, jog išlaikius ikšiolinę ramybę dėl valdymo, jis taip ir išliks mūsų rankose.[37] Paprasčiau tariant, neprarasime kontrolės, jei jos nenorėsime. Vietoj pilnos kontrolės įrankių, Clarkas siūlo vystyti pusiau automatines sistemas, arba technologijas orientuotas į žmogų. Netgi M. McLuhanas pripažįsta, kad automatika apjungia tarpusavio santykius, o ne išskirsto.[38] Tai yra pakankamai drąsus teiginys, kuris skiriasi nuo įprastos šiuolaikinių mokslininkų mąstysenos. Jie teigia, kad technologija yra moraliai neutrali, o ar jos pagalba bus daromi geri ar blogi darbai, priklauso nuo vartotojo valios.

Taigi, kaip rodo M. Heideggeris, pats technologijų vystymas yra moraliai įpareigojantis, nepakanka žvelgti į jas kaip į įrankius. Kitas klausimas – ar kiborgų technologijos yra moraliai geros ar blogos? Iš A. Clarko išvedžiojimų peršasi akivaizdi išvada, kad nei vienos – kiborgai iš esmės yra atitinkantis žmogaus prigimtį evoliucijos etapas. D. Haraway skelbia jį dirbtiniu dariniu, vedančiu prie baisių pasekmių – naujo karo, nematomų žudikų (nanotechnologijos) ar naujų perskyrų tarp žmonių sukūrimo.

 

6. S. Kubrickas ir dominavimo tinklai

 

Nors kai kurie argumentai gali pasirodyti nesusiję su pagrindine filmų mintimi, vis dėlto bandysiu parodyti, kad kiborgas gerai atitinka S. Kubricko vaizduojamus individus. Tokia metafora parodo komplikuotą santykį tarp šiuolaikinio žmogaus ir technologijų, o S. Kubrickas nesivaržo pats užduoti esminių klausimų apie žmogaus prigimtį. Neteigiu, kad režisieriaus intencija buvo sukurti iliustraciją kuriai nors teorijai apie kiborgus. Mano interpretacija nepretenduoja taip pat tapti “absoliučia tiesa”. Stengiuosi tiesiog pristatyti alternatyvų požiūrio tašką ir apginti mintį, jog žmogaus ir technologijų problematika aptinkama tiek 2001: A Space Odyssey, tiek ir kituose S. Kubricko darbuose.

Pradžiai vertėtų sugrįžti prie anksčiau minėto Full Metal Jacket pavyzdžio. Individas ten priverčiamas paaukoti laisvą valią. Sistema reikalauja iš jo visiško paklusnumo, valdo visą jo gyvenimą, fiziologiją ir mąstymą, mainais suteikiant sugebėjimų ir priemonių žudyti. Ten individas paverčiamas kiborgu, tiksliai atitinkančiu JAV kariuomenės reikalavimus. Tiesa, taikliau būtų remtis Michelio Foucault knyga Disciplinuoti ir bausti, nei A. Clarko ar D. Haraway darbais. Filmo pabaiga, kurioje būrys karių žygiuoja per degančius miesto griuvėsius dainuojant Mickey Mouse’o dainą, visgi peržengia M. Foucault mintis apie biopolitiką. Mūsų vieta galios santykiuose įgauna papildomą lygmenį: kaip ginklas tampa įrankiu individo rankose, taip individas tampa įrankiu valdžios rankose. Pasitelkiant M. McLuhaną – “bet kurios medijos “turinys” visuomet yra kita medija”.[39] Šiuo atveju kareivis, naudojantis medijas (ginklus, uniformą…), pats yra JAV vykdomos politikos medija – skleidžia Vakarų kultūrą. Dar geriau tai susumavo D. Haraway. “Kiborgas nėra M. Foucault biopolitikos subjektas; kiborgas simuliuoja politiką, o tai yra žymiai stipresnis veikimo laukas”.[40] Kitaip tariant, jūrų pėstininkai tėra varžteliai sistemoje, o karas kareivinėse ne ką mažiau realus nei karas džiunglėse.

Nors pagrindinis filmo veikėjas, Jokeris, įkūnija kovą su blogiu ir galimą pasipriešinimą visiškam individo pertransformavimui, kažin ar galima teigti jį esant radikaliai skirtingą nuo pakvaišusio šaulio sraigtasparnyje, šaudančio moteris ir vaikus. Jokeris pavyzdingai prisitaikė prie gyvenimo kareivinėse ir galbūt išlaikė moralės likučius, ką parodo scena su snaiperiu ir jo abejonės – užmušti jį, ar ne. Vis dėlto Jokeris drąsiai žengė per degančius griuvėsius, ne karto nesudvejojęs ar privalo dainuoti kartu su visais. Abu veikėjai vienodai gerai atitinka D. Haraway parodytą fundamentalią šiuolaikinių technologijų schemą valdymas-kontrolė-komunikacija-žvalgyba.[41] Ši metafora reiškia norą valdyti aplinką ir paversti ją kodavimo problema, kaip anksčiau minėta. Jos esmė – visas žinias traktuoti kaip informaciją, ir tą informaciją paversti suskaičiuojamu vienetu. Paversta skaičiais, informacija įeina į komunikacijos ratą, t.y. ji nuolatos teikiama ir priimama. Sustojus komunikacijai, žlunga visa sistema: nebegalimas valdymas, nusilpsta kontrolė, neaktuali tampa žvalgyba. Kariai, kaip įrankiai, negali ištrūkti iš šio tinklo kitaip, nei mirus, arba nutraukus komunikaciją. Susisiekimas ir jo svarba matoma tarp kitko per kalbos vaidmenį. Kultiniais tapę seržanto Hartmano monologai – tai medija, kuri turi formuoti būsimus karius. Efektyvus valdymas negalėjo būti pasiektas, kai eilinis Gomeris Pyle‘as nesugebėjo įvykdyti nurodymų, o su šia neganda Hartmanas kovojo būtent kalbos pagalba. Vėliau jis ne tik kad pasiekė savo rezultatą, bet ir net jį peraugo – eilinis Pyle’as tapo pavyzdiniu kareiviu, tačiau prarado savo ankstesnės asmenybės bruožus. Nesugebėjęs išlaikyti pusiausvyros tarp savo “aš” ir jam primetamos tvarkos, Pyle‘as galutinai palūžo – ištrūko iš komunikacijos tinklo nusižudydamas. Paskutiniai Hartmano žodžiai prieš mirtį labai išraiškingi: “What is your major malfunction, numbnut?” (“Koks tavo pagrindinis gedimas?”). Malfunction - kaip techninės kalbos dalis, gedimas, funkcijos nutrūkimas. Pyle’as ne susirgo – jis pagedo. Taip pat ir anksčiau išsakyti Hartmano žodžiai “Your rifle is only a tool. It is a hard heart that kills.” (“Ginklas tėra įrankis. Tai tvirta širdis žudo”) tam tikra prasme patvirtina individo kiborgizaciją. Šalta ir tvirta kaip metalas širdis leidžia atsikratyti žmogiškumo, pasiduoti kariuomenės gyvenimo būdui ir sugebėjimui žudyti. Būtant tai padarė eilinis Pyle’as, atsisakęs individualumo ir žmogiškumo.[42]

Tiesa, šie išvedžiojimai skamba pakankamai nykiai, atsižvelgiant į palyginus nedidelį technologijų vaidmenį šių veikėjų gyvenimuose. Taip pat – darbo ir visuomenės santykių pasikeitimas, anot D. Haraway, pasireiškia savotiška visų gyvenimo sričių militarizacija, o kariuomenė lieka ten kur ir buvusi. Visgi, tai nedraudžia mums teigti, jog kiborgai atėjo būtent iš kariuomenės. S. Kubricko filmas Full Metal Jacket parodo kaip iš žmogaus sukuriama paklusni mašina, tampanti patogiu įrankiu valdžios, o taip pat kolektyvinio “aš” (šiuo atvėju įasmeninto Jūrų pėstininkų korpuso) rankose. Vis dėlto, galbūt režisieriaus mintis ir buvo atskleisti technologijų poveikį žmogaus gyvenime per frazę „major malfunction.“ Juk tą patį sakė ir HAL‘as 2001: A Space Odyssey – nužudyti užhibernuotus astronautus jam tebuvo computer malfunction, kompiuterio gedimas. Taigi netgi žmogus be kibernetinių implantų gali patapti visiškai automatizuotas ir pajungtas kolektyviniam protui. Rodos, apie tokį kiborgą ir kalbėjo D. Haraway.

 

7. 2001: A Space Odyssey kaip A. Clarko minties tęsinys

Šis filmas bene labiausiai liečia kiborgų problematiką, ypač turint omeny A. Clarko kiborgo sampratą. Kosminė Odisėja prasideda nuo kadrų apie žmonijos pradžią. Beždžionžmogių grupė kovoja dėl išlikimo su plėšrūnais, o taip pat su kita beždžionžmogių gentimi. Vieną rytą šie gyvūnai aptinka juodą monolitą, kuris sukelia jiems nerimą. Tada seka vienas išraiškingiausių kadrų kino istorijoje – pirmojo įrankio panaudojimas, lydimas Richardo Strausso muzikos – Also Sprach Zaratustra. Šitaip pavaizduojamas žmogaus gimimas, akimirka kai jis pereina į kitą evoliucijos etapą, kai išmoksta naudotis įrankiu. Apie tai būtent kalba A. Clarkas – žmonėmis, o tuo pačiu ir kiborgais mus daro galimybė naudotis įrankiais, prailginti kūną, panaudoti technologijas. Nors juodasis monolitas filme sukėlė daugybę klausimų, o Arthuro C. Clarke’o knygoje 2001: A Space Odyssey pakankamai tiesmukai paaiškinta, kokia yra jo kilmė ir paskirtis, S. Kubrickas pareiškė, jog žiūrovams jis palieka laisvę spekuliuoti dėl viso filmo prasmės.[43] Monolitas suteikė žmogui jo esmę, išskirtinį bruožą, o tai pradėjo jo atsiskyrimo nuo gamtos kelią. Ar tai Dievas? Religija? Technologinio įkalinimo simbolis? Pažangą pradėjęs monolitas gali būti interpretuojamas kaip atsiskyrimas nuo gamtos, susvetimėjimas. Arba, kaip A. Clarko idėja apie tikros žmogaus prigimties išlaisvinimą – susijungimą su aplinkos objektu. Išraiškingas taip pat kitas kadras – kai išmestas į orą kaulas pereina į palydovo vaizdą kosmose. Pereinama nuo kovos dėl išlikimo Afrikos lygumose iki Saulės sistemos kolonizavimo. Einant A. Clarko nutiestu minties keliu, monolitas simbolizuoja kiborgo iškilimą. Jis suteikė mums galimybę išplėsti protą už smegenų ribų.

Grįžtant trumpam prie anksčiau minėtos R. Strausso muzikos – Zaratustros motyvas daugelį mąstytojų vertė ieškoti filmo interpretacijos būtent Friedricho Nietzsche’s filosofijoje. Antžmogio gimimas vaizduojamas kaip žiaurus, išlaisvinantis pyktį ir griaunamą jėgą, nes pirmasis įrankio panaudojimas buvo agresyvus.[44] Kalbama taip pat apie užterštos Genezės idėją, kai žmogaus pakilimas (iškili beždžionžmogio stovėsena muzikinio motyvo metu) yra lydimas jo nuosmukio (prie vandens išteklio žudomas priešingos genties atstovas).[45] Gaila, bet apie šiuos prieštaravimus A. Clarkas nieko nekalba.

Kažin ką apie monolitą būtų pasakiusi D. Haraway? Galbūt kad Kubrickas bando sugrąžinti išnykusią dabar pirmą distinkciją, t.y. tarp žmogaus ir gyvūno? Gyvuliškas pradas juk buvo nugalėtas, kai apsiginklavusi grupelė išvijo grupelę be įrankių. O gal priešingai, jog mes tebesam tos pačios beždžionės, tiesiog kaulus pakeitė palydovai? D. Haraway kritikavo šiuolaikinės visuomenės priklausomybę nuo technologijų, tad kalbėti apie kažkokius visuomenės ryšius atrodo nenuoseklu. Taip pat ir ieškoti scenoje politinio komentaro būtų dirbtinis tikrovės “pritempinėjimas” prie teorijos. Vis dėlto, kalbant apie trijų distinkcijų išnykimą galima paminėti ir tolesnę filmo eigą. Amerikos Filmų Instituto išrinktas vienu geriausių visų laikų blogiečių[46], kompiuteris HAL 9000 verčia užduoti klausimą apie skirtumą tarp žmogaus ir mašinos, arba – kaip jau buvo anksčiau sakyta – antrą distinkciją. Dave’o Bowmano, kosminio laivo įgulos nario, žodžiais tariant, HAL‘as yra praktiškai šeštasis įgulos narys. Taip pat ir žiūrovas jo veiksmuose įžvelgia blogį ir beprasmį žudymą, t.y. bando įvertinti jį žmogiškumo matais. Dabartinis technologinis išsivystymas dar nesukėlė mašinų moralinio vertinimo problemos, tačiau daugelis mąstytojų stuinka, jog ateityje ji taps neišvengiama. Tad HAL‘as – tarsi robotas, tačiau jo veiksmai neatskiriami nuo žmogaus. Įdomią mintį apie šį viekėją pateikia taip pat Barry Kruschas – scenoje su HAL‘o “smegenimis” matome, jog jos fragmentuotos, sudarytos iš daugelio mažų monolitų, nesujungtų su savimi.[47] Tai tėra mašina, todėl jos fragmentacija visiškai neturėtų stebinti. Iš kitos pusės žvelgiant, HAL‘as traktuojamas kaip žmogiškas veikėjas, jis sugeba tyčiškai nužudyti kitus įgulos narius, tad kodėl raudonai švytinčios kabinos negalima pavadinti jo smegenimis?

HAL‘as įkūnija taip pat abiejų autorių baimes dėl kontrolės praradimo. Jis rodo, kaip kūrėjas ir įrankis pasikeičia vietomis. Štai įgulos nariai, žmonės (ar kiborgai, naudojant A. Clarko ir D. Haraway terminiją) tampa visiškai bejėgiai prieš mašinos pageidavimus. Mašina su žmogaus bruožais manipuliuoja astronautais ir pati traktuoja juos instrumentiškai. Dominavimo tinkluose žmogus pavaldus mašinai. Ne tik nuo jos visiškai priklausomas (kaip hibernuoti įgulos nariai, palikti likimo valiai), bet ir pavaldus jai. Įdomu kaip buvo pavaizduotos miegančiųjų astronautų mirtys – vienintelis jų indikatorius tebuvo ekrano mygčiojimas ir užrašas monitoriuje sakantis “kompiuterio klaida”. Tai stipriai kontrastuoja su HAL‘o “mirtimi” – ištęsta, pavaizduota su kruopščiomis detalėmis, lydima kraupaus balso, tam tikra prasme netgi labiau atitinkanti mirties sąvoką. Kompiuteris buvo nužudytas, o astronautai – tiesiog išjungti.[48] Claudia Zimny kalba apie tai, kaip simboliškai galima palyginti likusių astronautų kovą su robotu-žudiku su Dovydo ir Galijoto kova. D. Bowmanas, vienintelis gyvas likęs astronautas, sugeba pergudrauti mašiną ir ją išjungti.[49] Kas įdomu, kad tai įvykdyti astronautui teko atsisakyti dalies savo įrankių. Jis akimirkai turėjo tapti nepriklausomas nuo technologijų, kad galėtų nugalėti savo priešininką. Dovydas sviedė akmenį į Galijotą, o D. Bowmanas sviedė save į erdvėlaivį.

Kaip tai siejasi su dviem teorijomis, kurių pagalba nagrinėjami šie filmai? A. Clarko pagrindinis argumentas būtų juodasis monolitas ir jo galia sukelti pas žmogų sugebėjimą naudotis įrankiais. D. Haraway – HAL‘o žmogiškumas ir erdvėlaivio įgulos narių nužmogėjimas (minimalistinis jų veikėjų vystymas, apatiškumas, bejausmis naratyvas), o taip pat dėmesio centro perėjimas iš “karščio” prie “triukšmo” (Saulė pirmoje filmo dalyje ir kosmoso tyla antroje ir trečioje). Karštis ir triukšmas – tai viena iš porų, paminėtų dominavimo tinkluose. Sunku teigti, jog vienas iš šių autorių galėtų būti pranašesnis ar suteikti didesnes galimybes interpretuojant Kosminę Odisėją, tačiau, mano nuomone, visas filmas linksta arčiau prie A. Clarko interpretacijos. Nepaisant akivaizdaus ryšio su dominavimo tinklais bei perskyrų išnykimu, filmo pradžia ir pabaiga – žmogaus atsiradimas kaip gamtos valdytojo bei žvaigždžių kūdykio gimimas – užduoda sudėtingus klausimus, į kuriuos atsakymą pas D. Haraway surasti sunkiau. A. Clarko atveju paaiškinimas paprastas – juodasis monolitas simbolizuoja žmogaus sugebėjimą jungtis su aplinkos objektais, o tas sugebėjimas atvedė mus nuo žemiškų dalykų prie kosmoso užkariavimo. Ilgainiui primityvus įrankis – kaulas tapo sudėtingu erdvėlaiviu. Žvaigždžių kūdikis yra naujasis žmogus, galutinai peržengęs “įprasto” kiborgo apribojimus, perėjęs į kitą sąmonės lygmenį.

 

8. A Clockwork Orange – išsilaisvinimas nuo moralės ir žmogaus automatizacija

A Clockwork Orange pasakoja įvykius iš Anthony Burgesso knygos tuo pačiu pavadinimu. Pagrindinis veikėjas, jaunuolis Alexas, yra gaujos vadas viename ateities Anglijos miestų. Jis tuo pat metu patrauklus ir sukeliantis pasibjaurėjimą, inteligentiškas, bet visiškai nejaučiantis empatijos, drąsus, bet amoralus.[50] Veikėjas buvo pristatytas kaip plėšikaujantis, prievartaujantis, traktuojantis miestą kaip savo žaidimų aikštelę. Vėlesnė filmo eiga parodė jo transformaciją – perėjęs specialią terapiją, Alexas buvo “perprogramuotas” būti “alergišku” bet kokiai žiaurumo formai (o tuo pat metu ir Bethoveno muzikai). Kuo ypatingas jo atvejis kiborgų kontekste?

Alexas DeLarge veikė kaip mašina, ir kaip mašina buvo pakeistas. Iš jo funkcijų pašalinus sugebėjimą elgtis agresyviai, jam buvo atimti atributai, priskiriami kiekvienam žmogui. Tai parodo kunigo žodžiai filme “When a man ceases to choose, he ceases to be a man” (“Kai žmogus nustoja rinktis, nustoja būti žmogumi”). Nors tai suteikia peno nagrinėjant laisvos valios temą, išlieka aktualu ir nagrinėjant kiborgą. Vis dėlto žiūrovas jau nuo pat filmo pradžios juo bjaurisi kaip besielgiančiu “gyvuliškai”, žiauriai, nužmoginančiai.[51] Nors iš Alexo atimama galimybė daryti moralinius sprendimus, jis nepraranda savo būdo, jis toliau manipuliuoja aplinkiniais. Besiremiant D. Haraway, galima sakyti, jog šiam veikėjui buvo pritaikyta viena iš kontrolės strategijų. Kiborgų pasaulyje, tesiant jos mintį, nėra absoliučios laisvės ar suvaržymo, yra tik skirtingi laisvės lygiai.[52] Sistema traktavo šį vienetą kaip sugedusį, reikalaujantį intervencijos, tačiau ne vardan jo išganymo, o vardan pačios sistemos. Tai įvardija kalėjimo prižiūrėtojas: “We’re not concerned with motives, with the higher ethics, we’re concerned only with cutting down crime and with relieving the ghastly congestion in our prisons” (“Mums nerūpi motyvai, etika, mums rūpi tik sumažinti nusikaltimų skaičių ir atlaisvinti baisią grūstį kalėjimuose”). Tai taip pat pastebima fakte, jog ankstesni Alexo sėbrai tapo policijos pareigūnais, iš esmės turinčiais būti moralės ir įstatymų sergėtojais.[53] Pagrindinio veikėjo transformaciją galima nagrinėti dar giliau. Privačios ir viešos sferų atskyrimas jau nebėra susirūpinimo objektas ateities visuomenėse. Vietoj to atsiranda kiborgo piliečio kategorija (cyborg citizen), valdomo technologijomis ir asmenybės transformavimu. Taigi nebelieka sričių, kurių valstybė negalėtų reformuoti.

A. Clarko piešiamas kiborgas atrodo nerelevantiškas atsižvelgiant į filmą. Taip, Alexas yra įvaldęs įrankių naudojimą, taip, jis vairuoja mašiną, taip, dalis medijų “prailgina” jo egzistenciją (pasitelkiant M. McLuhaną), tačiau bendra filmo mintis neturi daug bendro su pagrindiniu A. Clarko argumentu. Kitaip tariant, faktas jog esame kiborgais kurie sugeba sudarinėti sąjungas su išorės objektais ne kiek nekeičia Alexo. Taip pat ir kolektyvinis protas tame filme nenagrinėjamas.

A Clockwork Orange parodo, kaip kiborgas funkcionuoja visuomenėje, ir kaip jis gali būti valdomas. S. Kubricko pavaizduota Anglija puikiai iliustruoja “apokaliptinę” ateitį, apie kurią kalba D. Haraway. Žmogaus ir technologijų ryšys čia nenagrinėjamas, užtat kalbama apie kiborgų visuomenę, kurioje vis giliau šaknis leidžia kontrolė, priežiūra, skirtingų socialinių grupių supanašėjimas (kaliniai ir prižiūrėtojai vienodai žiaurūs) ar socialinių sveikatos judėjimų svarba (politinė kova dėl eksperimentinės terapijos, kurią pritaikė Alexui).[54] Trumpai tariant, filmas iliustruoja juodąjį scenarijų, apie kurį kalba D. Haraway, ir galbūt nedrįsta įvardinti A. Clarkas.

 

Išvados

A. Clarkas veikia D. Haraway nubrėžtos schemos rėmuose, tačiau tarsi pamiršta ar ignoruoja pirmą jos dalį – visą modernybės paveldą. Šitaip atitrūkus, jam pakankamai gerai sekasi įrodinėti, kad visada buvome kiborgai, tarsi individo “tikroji” (mokslinė) būsena nepriklausytų nei nuo vyraujančio diskurso, nei nuo ideologijos. Būdami sudėtingos, sofistikuotos sistemos dalimi tik mokomės joje judėti, dar tik atrandame mus valdančius procesus. Kiborgas tik dabar suprato, kad jo protas ištirpęs aplinkoje. Taigi viena vertus gal Clarką tiesiog apėmė atradimo džiaugsmas, o kita vertus perspektyva visiškai pasinerti į kibernetinių tinklų platybes reiškia naują, aukštesnį laisvės lygmenį. D. Haraway mato reikalą visiškai priešingai. Jai kiborgas yra kontroliavimo ir dominavimo sistemos dalis. Kiborgas peržengia biopolitiką, politiką simuliuodamas.[55] Šią baimę A. Clarkas adresuoja teigdamas, jog viešoji sfera kažkaip pažabos asmeninius simuliakrus, apgaulę ar melą. Be to, pats mokslas yra suinteresuotas kuo geresniais testais atpažinti žmogų nuo mašinos. Taigi, gali kilti įspūdis, jog stovime ant karo slenksčio, kur vienoje pusėje stovi politikos kaip vaistų negandoms šalininkai, kitoje – plėtojantys individo laisvę. Vieniems rūpi dar geriau užmaskuoti mašinas, kitiems – jas demaskuoti. Sunku pasakyti, ar kova jau nėra iš anksto nulemta, kai nebeliko skirtumo tarp žmogaus ir mašinos.

Clarkas supranta, kad tikėtis iš demokratinės visuomenės, jog ši suspės paskui technologinius pokyčius ir kad ji susidoros su artėjančiais sunkumais yra optimistinės viltys ir svarių argumentų paremti šiai nuomonei jis neturi. Nesako, jog problemos visai nekils – visiškai priešingai – „individas negali tikėtis, kad laimės kibernetinius karus“.[56] Tad sąmoningai mąstantys asmenys stengsis jų išvengti bet kokia kaina.

Apibendrinant pirmą dalį – kiborgas tai labai taikli šiuolaikinio individo metafora, mat ji atkreipia dėmesį į Vakarų visuomenės priklausomybę nuo technologijų, besikeičiančius darbo santykius ir daugelį kitų, rodos, negrįžtamai pasikeitusių sričių. A. Clarkas ir D. Haraway, labiau ar mažiau tiesiogiai leidžia mums suprasti, jog tai ir bus viena pagrindinių individo vystymosi krypčių, transformuojančių ir visuomenę.

Kalbant apie S. Kubricko filmų atitikimą kiborgo metaforai, peršasi kelios išvados. Full Metal Jacket, kaip filmas apie karą ir kariuomenę, akivaizdžiai plėtoja žmogaus automatizacijos ir nuasmeninimo temą. Teisingumo dėlei būtina pažymėti, jog tai kiborgas “atėjo” iš kariuomenės, o ne kariuomenė – iš kiborgo. Todėl savaime suprantama, jog daugelis D. Haraway ir A. Clarko minčių aptinkamos būtent tame filme. Taip pat ir M. McLuhano medijų teorija puikiai dera su filmo pabaiga. Medija visada nurodo į kitą mediją – tiek Mickey Mouse’as, tiek JAV kariuomenė tėra įrankiai skleisti kitą mediją, t.y. Vakarų kultūrą.

2001: A Space Oddysey yra labiausiai akivaizdžiai apie technologijų ir žmogaus santykius kalbanti vaizdo juosta. Čia paliesta tiek priklausomybės nuo įrankių, tiek mašinų ir žmonių supanašėjimo, tiek evoliucijos problemos. Nors visų S. Kubricko paliktų užuomenų ar simbolikos atrasti nepavyko, tai ir nebuvo darbo tikslas. Norima buvo veikiau parodyti, jog žvelgiant iš A. Clarko ir D. Haraway perspektyvų, Kosminė Odisėja įgauna naujų prasmių, kurios gali suteikti ir atsakymų ją interpretuojant. A. Clarko apmąstymai puikiai dera su proto besivystymo ir pastolių mintimi, ką rodo pirmoji filmo dalis. Iš D. Haraway galima “skolintis” trijų ribų išnykimo teoriją.

Malcolmo McDowello ekrane sukurtas Alexo veikėjas atkreipia dėmesį į moralinių apribojimų vaidmenį visuomenėje, o taip pat pačios visuomenės transformaciją. Kiborgų utopijos kūrimas kontroliuojant pačius giliausius žmogaus instinktus yra viena didžiausių Haraway baimių, kurią Kubrickui pavyko puikiai pavaizduoti.

Kiborgai tampa vis geriau pastebimi šiuolaikiniame pasaulyje, ir jau dabar kalbama apie jų daromą įtaką visuomenės struktūroms. Galimus scenarijus nubrėžė Stanley Kubrickas, kurio filmai sukurti beveik prieš pusę amžiaus ir dabar stebina sugebėjimu numatyti šiuos iššūkius. Pokyčiai jau prasidėjo, technologinės pažangos nesustabdomas judėjimas į priekį taip pat nubraukia bet kokias iliuzijas, kad pavyks kaip nors išvengti naujų problemų. O ką mes darysime su šiais artefaktais ir parodys, ar esame palaimintoji, ar prakeiktoji karta.