TSPMI SMD tinklaraštis

REGINA BARBŠYTĖ “Sekuliarumo žabangai”

Giluminių studijų akademija Naujienos

Šiandien kiekvienas yra pats savo likimo kalvis. Nūdienos dažniausias šūkis toks, kad viskas ką gyvenime turėsi, tai tik tai, ką nagais ir ragais išsikovosi. Atrodo tai suprasti paprasta ir natūralu, tačiau kitoks paveikslas iškyla tuomet, kai palyginame tokį gyvenimo suvokimą su prieš šimtą ar du šimtus metų vyravusia pasaulėžiūra. Kažkada visa kas žmogui gyvenime svarbiausia buvo orientuota ne į žemiškąjį laiką, tačiau į tai kas „aukščiau mūsų“. Meilė artimui dabar tik duslus iš praeities olų sklindantis aidas. Šiuolaikinė religija – nebe aukštesnių tikslų siekimas, o utilitaristinis, racionalus mąstymas, grindžiamas pozityvizmu.

Charles Taylor knyga „Secular age“ narplioja šią kraupių pasikeitimų istoriją apie tai, kaip mes sulaukėme tokio amžiaus, kai tikėjimas ir religija tapo tik vienu iš galimų pasirinkimų. Pasaulis praktiškai per vieną akies mirksnį tapo sekuliarus. Nuo kada pasidarė „leistina“ nebetikėti Charles Taylor aprašytu „užkerėtu“ pasauliu?  Knygoje aptariamos pagrindinės krikščioniško pasaulio galimybės bei pasirinkimai tikintiems ir netikintiems. Nagrinėjamos didžiausios šio amžiaus iškylančios etinės ir moralinės problemos. Aiškinami pagrindai, kuriais įsipareigojame ir remiamės. Šie pagrindai mus įkvėpia paskirti savo gyvenimus tam tikroms vertybėms ir tai motyvuoja, įgalina mus tokius įsipareigojimus priimti.

Taylor‘as pažymi, jog po Švietimo epochos 18 amžiuje, pagrindinis dalykas, kuris pakeitė religiją buvo gamta. Kitaip pavadinant tikslūs gamtos mokslai. Europiečiai atrado, jog labiausiai traukiantys atsakymai glūdi gamtoje, kuri sukelia natūralios simpatijos formą ir su savimi turi rinkinį natūralių troškimų. Švietimo epocha sukuria naują žmogaus orumą, kuris glūdi jo racionalume.  Šios epochos sukelti pokyčiai žmogaus suvokime ir jos padaryta įtaka būtent ir yra pagrindinės Taylor‘o nagrinėjamos problemos. Jis klausia ir bando pateikti atsakymus į tai kas yra vertinga žmogaus gyvenime. Iškyla didžiausias klausimas: kaip mes iš hierarchiškos, uždaros, dieviškumo valdomos tvarkos, pereiname į apgyvendintą magija ir demonais, užkerėtą pasaulį. Kaip iš „poras“ turinčio asmens virstame į atkerėtą, mechanistinį pasaulį. Kaip pasikeičia pasaulis iš tokio, kuriame pilnatvės pasiekimo galia glūdi už mūsų ir gamtos, į tokį, kuriame galia pasiekti pilnatvę glūdi mumyse. Kaip pereiname iš pasaulio, kuris seikia “aukštesnio laiko”, į tokį, kuriame laikas yra homogeniškas ir tuščias? Kaip šis pasaulis tampa mūsų pačių bei kokios galimybės atsiranda gyventi tame pasaulyje? Tokie ir daugiau klausimų yra nagrinėjami Taylor‘o knygoje „Secular age“, kur jis bando kuo nuosekliau paaiškinti sudėtingus reiškinius, įtakojusius sekuliaraus pasaulio atsiradimą.

Sekuliarizacija

Sekuliarizacijos terminas knygoje vartojamas dažnai, tad būtina giliau išsiaiškinti jo reikšmę. Visų pirma, „sekuliarus“ daug kur apibūdinamas kaip antonimas šventumui. Tai reiškia, jog sekuliarus daiktas neturi nieko švento savyje. Toks daiktas visiškai materialus, neturintis jokių „aukštesnių“ reikšmių. Tayloras sekuliarizaciją mini kaip krikščionybės kritimo pasekmę. Sekuliarizacija užgimė, kai į areną įžengė tikėjimas į mokslą bei priežastį. Jis knygoje aprašo tris pagrindinius apibūdinimus, kurie tiktų sekuliarumui suprasti.

Visų pirma sekuliarizaciją galima apibūdinti kaip religijos pasitraukimą iš viešosios i privačią sferą. Dabar tikėjimas ar netikėjimas lieka asmeniniu dalyku. Religija ir valstybė – du atskiri dalykai. Galia ir valdžia kyla nebe iš bažnyčios, religijos, o iš pačių žmonių. Antras reiškinys apibūdinamas kaip sekuliarizacija, tai tam tikros rūšies tikėjimo ir praktikos smukimas. Tai reiškia, kad religijos praktikavimas patiria regresiją. Trečia – tai tam tikros rūšies tikėjimas ar įsipareigojimas, kurio sąlygos yra tyrinėjamos. Sekuliarizacija tai ne visiškas religijos smukimas ar jos išnykimas, tačiau daugiau jos pasitraukimas į pogrindį. Religija nebesireiškia viešai ir nebeužima vyraujančių pozicijų. Charles Taylor pažymi, jog sekuliarizacija kaip procesas išsivystė kaip krikščionybės smukimo pasekmė. Jis iškelia tokį pagrindinį klausimą – kaip sužinoti kaitą nuo visuomenės, kurios neatsiejama dalis buvo tikėjimas, ir visuomenės, kurioje tikėjimas yra tik viena iš galimybių.

Mano pilnatvė =/= tavo pilnatvė

Šios paminėtos galimybės visuomenėje yra dvi: tikėti ar netikėti. Tyrinėdamas šį visuomenės pokytį Taylor‘as įsigilina į žmogaus vidinį pasaulį. Jis teigia, jog būtent žmogaus vidinio pasaulio pasikeitimas įtakojo sekuliarizacijos pradžią. Žiūrėdamas iš šių dviejų perspektyvų jis nagrinėja kaip skyrėsi krikščioniško praėjusio amžiaus žmogaus pasaulio suvokimas ir dabartinio modernaus žmogaus pasaulėvaizdis. Šis požiūrių pasikeitimas labiausiai ir įtakojo tokį poslinkį iš religijos „visur“ į sekuliarų pasaulį.

Pajudėjome iš pasaulio, kuriame pilnatvės būsena buvo suvokiama už žmogaus gyvenimo ribų, į konfliktišką pasaulį, kuriame pilnatvė yra žmogaus (gyvenimo) ribose. Taip pat labai svarbus pasikeitimas tarp „pilnatvės“ supratimo. Anksčiau tai siejama su Dievu, dabar – nelabai. Gali vesti prie šaltinių, kurie net gali neigti Dievą. Kaip atsirado alternatyva „pilnatvei“ siejamai su Dievu?  Kaip atsirado nauja alternatyva – netikėti?



Pirmuoju brėžinyje pavaizduotu atveju, tai ankstesnis pilnatvės suvokimo būdas. Pilnatvė kaip tiesa ateina iš kažkur aukščiau, ji nesiformuoja pačiame individe. Antruoju atveju pilnatvė atsiranda tik pačiame individe, jo sąveikoje su aplinka. Jis ne tik, kad nepriims iš aukščiau primestos „tiesos“, tačiau jo pilnatvė visiškai kitaip bus suvokiama nei kito individo. Nebelieka bendrumo jausmo.

Toks didžiulis posūkis iš savęs supratimo perspektyvos padarė didžiulę įtaką sekuliarumo link. Tokį pasaulėvaizdžio supratimą sukėlė, kaip pabrėžia Taylor‘as, tai, kad atsirado intelektualų pasauliečių dauguma, kurie sugebėjo patys studijuoti teologiją, ir patys ją interpretuoti. Tai Taylor‘as vadina įvykusia reforma iš didžiosios R. Anot Taylor‘o, modernus ir sekuliarus pasaulis atsiranda, kai vidinis ir pernelyg patenkintas savimi humanizmas tampa dar viena pasirinkimo galimybe. O kadangi humanizmas turi tik vieną tikslą – žmogaus klestėjimą, taigi visi žvilgsniai kreipiami į žmogų. Šiuo atveju pagrindinė humanizmo sukelta problema ta, kad jis orientuojasi į žmogaus klestėjimą fiziniu lygmeniu, ne dvasiniu. Šios visos permainos buvo įtakotos Reformacijos, kuri kilo iš Krikščionybės. Reformacijos pagrindinis tikslas buvo sumažinti skirtį tarp elito ir įprastinių pamaldžiųjų.  Pagrindiniai pokyčiai po reformacijos atsiranda dėl Švietimo epochos. Svarbiausia tai, kad pakinta suvokimas. Dabar jau nebeiškome savo vietos kosmose, o patys tą vietą susikuriame. Abiem atvejais yra tvarka, bet pirmajame yra būtent Dievo suteikta ir nuolatinė. O antrajame žmonės patys savo pastangomis gali susikurti gyvenimą ir keisti visuomenę.

Tik 19 amžiaus humanizmas suklestėjo kaip alternatyva Dievo krikščionybei. Tai davė teigiamą ir neigiamą efektus. Teigiamas, kad suteikė pasitikėjimo savimi ir išdidumo, o neigiamas, kad vertė pasijusti svetimais, bei apribotais šio pasaulio. Taylor‘as savo knygoje daro išvadą, kad tam tikrais būdais post-1960-ųjų kartos yra giliai svetimos tradiciškoms krikščioniško tikėjimo formoms Vakaruose. Jos dažnai priešpriešinamos įprastinėms formoms bei dažnai tradicinės tikėjimo formos atkuriamos kietu ar perdėtu būdu. Pokyčiai įvykę  1960 metais turi ypatingą reikšmę šiandieninės situacijos supratimui, kadangi išaugo paplitęs „ekspresyvus“ individualizmas kaip socialinis judėjimas. Vietoj tradicinio tikėjimo išsivystė naujos spiritualumo formos, naujose kalbose nustatyti nauji šventumo suvokimai. Atsirado naujos grumtynės už vientisumą ir dvasinę sveikatą, nauji keliai, kuriuos visą laiką Taylor‘as vadina „pilnatvės“ siekiu. Šių kelių atomazga yra dabartinė įtampa, kylanti dėl tradicinio religinio gyvenimo atmetimo padedant individualizmui ir pliuralizmui.

Pasaulių skirtumai

Šiais laikais, kai mes gauname tam tikrą naują informaciją apie daiktą, mes pirmiausia jį apmąstome, apžiūrime ir galbūt pakeičiame požiūrį. Mūsų elgesys, jausmai, mintys yra nuolat veikiami išorinės aplinkos. Mes atsakome į tą išorinę aplinką. Prasmė ir reikšmė ateina į galvą tik tuomet, kai ji sąveikauja su organizmu/mintimis/protu – užauga/susiformuoja. Jei daiktai yra tik mintyse, tai negali būti jokios įkrovos, įtakos jų reikšmėms ar įtakoti fizinius aspektus.

Šiuolaikiniam žmogui pasakius, kad jam melancholija dėl to, jog jam sutriko hormono gamyba, jam palengvėtų, nes tai tik fizinis sutrikimas, kurį galbūt galima pataisyti. Tokiu pavyzdžiu Taylor‘as bando paaiškinti skirtį tarp proto ir kūno. Jis tą skirtį pavadina „silpnintuvu“. Tai uždaras „silpnintuvas“. Jį pasitelkdami mes sumažiname aplinkos įtaką.

Didžiulis skirtumas tarp modernaus ir šiuolaikinio žmogaus pasaulio suvokimo glūdi tame, kad anksčiau pasaulis buvo „užkerėtas“. Visi daiktai turėjo tam tikras reikšmes, kurias jiems suteikė ne patys žmonės, tačiau buvo skirta „iš aukščiau“. (Atkėrėjimo procesas yra šio pasaulio išnykimas. Atkerėjimas įvyko tuomet, kai religijos teikiamus atskymus pakeičia gamtos mokslai.). Tokiame pasaulio suvokime trūksta tam tikrų nustatytų ribų, kurios mums atrodo esminės, būtinos. Daiktai savaime turi prasmę tokią kokia ji yra nepriklausomai nuo mūsų. Net jei žmonių(mūsų) nebūtų, jie vis tiek ten būtų(daiktai) tokie patys.

Prasmė jau savaime egzistuoja virš mūsų, ji ateina pas mus iš išorės, nuo mūsų nepriklauso, lyg netikėta dovana. Tai reiškia, kad žmogaus vidus nėra vien tik jo vieno. Jis lyg turėtų sporas, per kurias dalinamasi emocijomis.

Tokiu atveju, jei žmogus jaučiasi melancholiškas ir jam sužinojus, kad jis taip jaučiasi dėl to, jog tam tikras hormonas nustojo gerai veikti, jis vis tiek jaustųsi melancholiškas. Jam toks pagrindimas nedarytų didelio įspūdžio, nes nėra radikalaus atskyrimo tarp proto ir kūno. Jis pats yra melancholija.

Pasikeitus šiam mąstymui ir pasaulio suvokimo mechanizmui atsiranda galimybė „apmąstyti“ vyraujančią religiją. Žmogus tiesiog nebepriima tikėjimo kaip fakto ir galutinės tiesos, tačiau pirmiausia sprendžia individualiai.

Tikėjimo pasmerkimas?

Lieka vienas iš svarbiausių neatsakytų klausimų – kas laukia religijos. Ar religija taip ir išnyks sekuliarizacijos liūne? Taylor‘as teigia, kad ne. Jis pabrėžia, jog sekuliarizacija įtakoja krikščioniškumo, bet ne Krikščionybės smukimą. Dabartinę padėtį jis apibūdina kaip sujungtą Krikščionybę: įprasta tikėti, bet nepriklausyti. Buvo prarasta ne religinė motyvacija, o daugiau atsidavimas tradiciniam tikėjimui ir praktikai. Atsiradome naujame religijos ieškojimų amžiuje.

Tokiu metu, kai moralė reiškia naudingumą, racionalumą, ir laisvę, turėtų būti sunku suprasti kodėl kas nors jaučia poreikį įsprausti moralę į kažką aukštesnio, į dievišką transcendenciją. Taylor‘as vis tik teigia, jog religiniai atsakymai į gyvenimo prasmės klausimus vis dar galimi, ir kai kam tokie atsakymai yra trokštami.

Taylor‘as teigia, jog smarkiai iš Vakarų visuomenės išsiskiria ne religijos tikėjimo ir praktikos smukimas, o tikėjimo formų pliuralistiškumas. Mes gyvename pasaulyje, kurį jis vadina „kryžkelės spaudimu“, t.y. kur seni tikėjimai ir pažiūros yra destabilizuojamos ir susiformuoja naujos. Krikščionybė perėjo fazes ar priėmė požiūrius, kuriuos Taylor‘as vadina „išsikūnijimu“ (“excarnation”). Tai posūkis iš rimto kūniškumo, seksualumo ir fiziškumo priėmimo, duodant prioritetą protui ir dvasiai. Atsiranda tikėjimo ir netikėjimo formų, kurios ieško būdų atkurti kūniškumą ir jo svarbą. Žmogus turi kažkokiu būdu susitaikyti su įsikūnijimo statusu, nesvarbu ar tai pripažįstant, neigiant jo reikmšę/svarbą, ar ieškant naujo būdo susikurti vidinę harmoniją. Jei viena krikščionybės forma siekė peržengti kūną, kančią, žiaurumą, ir blogį, kitai labiau humanistinei formai nepavyko vertinti šių dalykų svarbos. Taylor‘as paaiškina, kad šiuo metu sekuliarizacijai yra būdinas toks reiškinys, kurį jis vadina „maksimali paklausa“. Visuomenėje iškilo svarbus troškimas apibūdinti mūsų aukščiausius dvasinius ir moralinius siekinius, nepamirštant rodyti kelią į transformaciją, kuri netraiško, neluošina ar neneigia to, kas slypi mūsų žmogiškumo esmėje. Iš to seka teiginys, jog dabartinė religija būtent ir turėtų siekti šios maksimalios paklausos. Tai reiškia, jog reikia ieškoti tokių būdų, kaip sujungtį pozityvistinius mokslus ir į aukštesnius moralinius tikslus orientuotą tikėjimą. Būdų, padėsiančių žmonėms pasiekti šią pilnatvę ir suvokti save ne tik per priežasties-pasekmės ryšius, tačiau taip pat per dvasinę tikėjimo prizmę. Atsiranda nauja niša visuomenės pokyčiui – iš sekuliarios tapti post-sekuliaria.