TSPMI SMD tinklaraštis

MILDA KAKLAUSKAITĖ “Orientas, arba kolektyvinės Europos fantazijos”

Giluminių studijų akademija Naujienos

Išgirdus žodį orientalizmas ar orientalistinis vaizduotėje iškart iškyla egzotiškų kraštovaizdžių jūrą, kuri neįsivaizduojama be  dykumų su per jas plaukiančiais pirklių karavanais, Šilko kelio miestų su smaragdais, safyrais ir rubinais grįstomis gatvėmis, su paauksuotais namų stogais, kuriais naktimis nuo keturiasdešimties plėšikų bando pabėgti Alibaba. Ką jau kalbėti apie įstabaus grožio arabeskas, kurių ornamentų linijų darna ir elegancija verčia suabejoti jų tikrumu. Dar daugiau, išgirsti rytietiško turgaus šurmulį, kuriame minios šurmulys, smilkalų ir miros kvapas susilieja su iš Minareto sklindančių kvietimu vakarinei maldai. Ir visa tai yra Rytai – Rytai kaip pasaka, paslaptis stebuklas, nesutramdomos  gaivališkos jėgos ir magijos pasaulis. Tačiau ar tokie rytai egzistuoja iš tikrųjų, ar  jie yra vakarų, kuriems šis regionas buvo jų didžiausių ir turtingiausių kolonijų vieta, vaizduotės vaisius? Į šį klausimą knygoje „Orientalizmas“ atsako Edward W. Said, vienas ryškiausių XXa. kultūros  kritikų. Šioje studijoje siekiama parodyti, kad  Orientas buvo beveik Europos vaizduotės vaisius, kuris jau nuo antikos laikų buvo siejamas su egzotiškomis būtybėmis, įsimintinais kraštovaizdžiais ir nepaprastais nuotykiais. Rytai neretai tapdavo vieta, kur būdavo įvykdomi lemiami išbandymai ir atskleidžiamos paslaptys. Orientalizmas, kaip institucija padėjusi Vakarams dominuoti Rytuose, jį formuoti ir įsisavinti, galutinai susiformavo ir didžiausią įtaką įgavo XIX a., kada  vyko intensyviausios kolonijų dalybos. Prancūzija ir Britanija buvo tos šalys, kurios vykdė didžiausią politinę ir kultūrinę iniciatyvas įsisavinant Rytus. Vakarai ėmė kalbėti už Orientą ir jį reprezentuoti. Dar daugiau, knygoje akcentuojama, nors dabar ir yra akcentuojama „vieno pasaulio“ idėją, orientalizmas kaip požiūrio ir mąstymo sistema yra vis dar įtakinga tiek politiniuose, tiek kultūriniuose diskursuose, tik jau įgavęs kiek rafinuotesnes raiškos formas. E. W. Said pabrėžia, kad tai yra svarbus šių dienų politinės ir intelektualinės kultūros aspektas. Daug stereotipų, per kuriuos žvelgiama į Orientą yra kaip niekada stiprūs, ypač šiandien, kada Vakarus yra užvaldžiusi islamo baimė.

E. W. Said teigia, kad Rytai buvo žmonių sukonstruota idėja. Jie regioną esantį į Rytus nuo Europos, kuris tiek istoriškai, tiek kultūriškai ribojosi su  Europa redukavo į terminą  Orientas, kuris reiškė geografinį, kultūrinį ir istorinį visetą priešingą Vakarams. Jau pradžioje buvo minėta, kad Rytai europiečiams asocijavosi su mistika, stebuklais, turtais ir gaivališkomis jėgomis, tačiau visa tai ne tik kėlė susižavėjimą šiuo regionu, bet kartu ir baugino bei gimdė nerimą, todėl visai natūralu, kad Europa, tarsi siekdama apsisaugoti sąmonėje nubrėžė ribą tarp „mūsų“ pažystamos ir saugios, bei  paslaptingos ir grėsmingos „jų“ erdvės. Kaip viso to pasekmė, tokios sąmonėje nubrėžtos ribos ir sukūrė geografinius regionus, kurių perskyra dar ir šiandien yra ryški.[1] Kitaip tariant, Orientas padėjo apibrėžti Europą kaip jam priešingą vaizdinį, todėl Orientalizmas yra neatsiejama Europos kultūrinio paveldo  ir mentaliteto dalis.

Vis dėlto, galima būtų paprieštarauti šiam teiginiui ir teigti, kad  visais laikais  visos civilizacijos dalijo jiems pažystamą pasaulį į regionus brėždami realias ar įsivaizduojamas ribas. Tačiau, kaip teigia Said,  santykiams tarp Rytų ir Vakarų, ypač nuo XIXa., išsiskyrė tuo, kad  Europoje smarkiai suintensyvėjo sistemiškų žinių apie Orientą kaupimas, kuris iš dalies buvo paskatintas kolonijinių susidūrimų bei susidomėjimo nepažystamomis kultūromis.

Dar daugiau, Europa santykiuose su Orientu visada užėmė galios  ir dominavimo poziciją, Europa į Rytus žvelgė kaip į valdomą teritoriją. Kaip pastebi Said, daugiausia dėmesio ir problemų europiečiams kėlė islamiškasis Orientas, kuriame ryšiai bei santykiai su juo buvo intensyviausi, sudėtingiausi ir artimiausi.[2] Jau Antikos laikais perskyra tarp Rytų ir Vakarų buvo ryški. Aischilo dramoje „Persai“ ir vėlyviausioje išlikusioje antikinėje dramoje Euripido „Bakchantėse“ Rytams buvo priskiriami tam tikri bruožai.[3] Po Muhamado mirties 632 metais nepaprastai išaugo islamo karinė ir religinė galia. Musulmonai užgrobė Siciliją, Ispaniją, dalį Prancūzijos ir grasino visai Europai bei krikščioniškai civilizacijai, todėl poreikis apibrėžti save ir Rytus kaip „Kitą“ išaugo įpatingai. Tačiau kaip esminis lūžio taškas Europos santykiuose su Rytais yra įvardijamas 1789 metų Napoleono žygis į Egiptą, nuo kurio prasidėo sistemiškas žinių apie Orientą kaupimas ir laipsniškas Oriento orientalizavimas. Mastą, kuriuo Rytai XIX amžiuje buvo užvaldę Europą, iliustruoja tai, kad tuo metu orientalizmas buvo tapęs ne tik akademine disciplina ar politikos dalyku, bet ir plačiu kultūriniu reiškiniu.  XIX a. susiformavo  literatūros ir dailės kryptis, kurią ir šiandien vadiname Orientalizmu. Delacroix, Ingres, (Henri) Rousseau – ir tai tik keletas to amžiaus tapytojų, naudojusių rytietiškus motyvus ir savo darbuose perteikusių visą Oriento vaizdinių ir fantazijų pasaulį. Literatūros srityje dar ir šiandien plačiai yra nagrinėjami tokie „kolonijiniai“ šedevrai kaip  Rudyard Kipling romanas „Kim“, poema „White man‘s burden“ ar Joseph Conrad „Heart of Darkness“.

Rytų pažinimas pirmiausia buvo įgijamas studijuojant klasikinius tekstus, rankraščius ir tik po to juos pritaikant realiam Orientui. Taigi, Orientalizmas visų pirma buvo tekstų  visuma, jų citavimo bei percitavimo sistema, arba kitais žodžiais tariant – kolektyvinės Europos fantazijos apie Rytus. Toks „knyginis“ žinojimas sudarė sąlygas formuotis iškreiptam ir ribotam Rytų vaizdui Vakaruose. Kitaip tariant, orientalistas paprastai vadovaudavosi neginčijamomis abstrakčiomis tiesomis apie  jo tyrinėjamą civilizaciją. Realybėje susidūręs su rytais toks mokslininkas stengdavosi ne kritiškai vadovaudamasis turimomis žiniomis bei atrasti kažką naujo ir galbūt tą išankstinį žinojimą paneigti, bet  priešingai,  jis stengdavosi įrodyti savo „tiesų“ nepaneigiamumą.

Dar daugiau, visos žinios apie Orientą, jo žmones ir jų papročius buvo pateikiamos taip, kad būtų suprantamos Europiečiams, visiškai nesigilinant į jų reikšmes. Vakariečio mokslininko viešėjimas Oriente ir realaus susidūrimo su juo faktas būdavo suvokiamas iš vakariečio pozicijų. Būdavo nuolat išvedinėjamos analogijos tarp Vakarų ir Rytų , bei vyko nuolatinis jų lyginimas. Ir visa tai, kas neatitikdavo kurio nors Vakarų kultūros aspekto buvo laikoma kaip Rytų barbariškumo, tamsuoliškumo ir atsiliko įrodymu. Štai, kadangi Kristus buvo krikščionių tikėjimo ašis ir pagrindas, tai Muhamadas islamui buvo laikomas tas pat, kas Kristus krikščionybei. Tokiu būdu Orientas palaipsniui įgijo reprezentantus ir reprezentavimo formas, kurie tapo neatsiejami Rytų įvaizdžiai, jų „vizitinės kortelės“. Čia E. W. Said pasitelkia Dante Alighieri „Inferno“, kur atsiskleidžia kaip tvirtai buvo įsigalėjusios Oriento reprezentacijos. Nors Korane Jėzus apibūdinamas kaip pranašas, Dante savo kūrinyje vaizduoja, kad didieji islamo filosofai nieko nežinojo apie krikščionybę ir todėl nusipelnė kentėti devintajame iš dešimties pragaro ratų.[4]

Tačiau galbūt toks tekstais paremtas žvilgsnis į Orientą buvo neišvengiamas vien dėl pačios žmogiškosios prigimties, kada artimas susidūrimas su tuo, kas iki tol buvo tolima ir nežinoma, individui kelia grėsmės nuojautą  ir skatina ieškoti išankstinių žinių ir patyrimo. Puikiu pavyzdžiu čia galėtų būti įvairūs kelionių vadovai, kuriais šiandien yra užversti visi knygynai. Viena pagrindinių jo funkcijų ir yra sukurti išankstinį žinojimą apie tai kas nėra žinoma ir patirta, bet su kuo netrukus ketinama susidurti. Tai galima pagrįsti M. Foucault plėtota idėja, kad žinojimas yra susijęs su galios siekimu. Vis dėlto, tokie tekstai, kaip teigia E. W. Said, gali sukurti ne tik žinias, bet ir pačia realybę, kurią jie, regis, tik apibūdina.[5] Ilgainiui toks pažinimas suformuoja tradiciją ir žodyną, be kurio Rytai, jų aprašymas ir pažinimas tampa neįsivaizduojamas. Tačiau, kada tokiu žinojimu besiremiantis mokslininkas susiduria su realiu Orientu, kuris pradeda neatitikti jo susiformuotų išankstinių vizijų, priverčia europietį grįžti į vaizduotės sferą, nes pastaroji yra priimtinesnė nei realybė. Todėl daugeliui orientalistų, ar bent jau tokiais save laikiusių, susidūrimas su Orientu tokiu, koks jis yra iš tikrųjų, atnešdavo nusivylimą ir visa jų aistra ir mokslinis interesas greitai išgaruodavo, nes čia jie nerasdavo to, ką jų vaizduotė buvo sukūrusi. Būdavo ir tokių, kurie imdavosi restauracinės Oriento veiklos, siekdamas atgaivinti tą įsivaizduojamąjį Orientą  tiek sau, tiek ir kitiems.

Žinoma, buvo remiamasi ir realiais keliautojų pasakojimais, kurie, be abejo, galėjo būti objektyvių žinių šaltinis, tačiau ilgainiui ir jie tapdavo iškreipiami, pagrąžinami ir prarasdavo bet kokį tikro žinojimo aspektą. Nors tradicinio „tekstinio“ Oriento pažinimo įtaka buvo didelė, tačiau vėlesniuose amžiuose, ypač Apšvietos laikotarpiu, tyrinėtojai stengėsi objektyviai gilintis į  Oriento savitumus, pasaulėžiūrą, imta tiesiogiai nagrinėti pirminius šaltinius, analizuoti originalius rytiečių tekstus, buvo išverstas Kuranas. Ir vis dėlto, kadangi Rytai buvo nutolę tiek laike, tiek erdvėje, jie buvo pristatomas fragmentišku ryškių pavyzdžių rinkiniu. Tai suteikdavo orientalistui laisvę interpretuoti tuos pavyzdžius savaip ir susikurti savo paties Orientą, Oriento žmogų ir jo pasaulį. Kiekviena tokia interpretacija įgydavo daugybę reinterpretacijų, ir galiausiai visa tai tapo orientalizmo doktrina, kuri susiformavo kaip tekstų visetas, suteikęs Rytams tapatybę. Autoriaus žodžiais tariant, orientalizmas pasisavimo Orientą, sukūrė jo simuliakrą ir visą šią žiniją pritaikė Vakarams ir Vakaruose.

Orientas būdavo dažnai pervertinamas dėl jo panteizmo, dvasingumo, ilgaamžiškumo, senųjų civilizacijų didybės. Tačiau po realaus susidūrimo su juo, toks pervertinimas virsdavo priešinga reakcija: Rytai tapdavo nehumaniški, nedemokratiški ir atsilikę. Orientas tada būdavo laikomas buvusios Rytų didybės liekana. Todėl ir rytiečių užkariavimo misija buvo grindžiama romantiška atperkamąja krikščionio misija atgaivinti mirusį pasaulį. Orientalizmas kaip profesija bei akademinė disciplina ir susiformavo iš šių priešybių. Pasak E. W. Said, visi Rytų tyrinėtojai, pradedant Renanu ir baigiant Nervaliu, į Rytus žvelgė kaip į daiktą reikalingą Vakarų dėmesio ir rekonstrukcijos.[6] Būtina pastebėti, kad vienas iš aršiausių jo kritikų, Ibn Warraq, su tuo nesutinka ir teigia , kad ši mintis yra nepagrįsta bei nurašanti visus orientalistus net nesigilinant į jų įneštą indėlį į Rytų kultūrų tyrinėjimą.[7] Tačiau E. W. Said net nebandė įrodyti, kad visi orientalistai yra imperialistai ir tik kenkė Rytams, jis, paprasčiausiai, siekė parodyti kaip vyko Oriento tyrinėjimas, kokias neigiamas pasekmes tai atnešė ir kaip jos yra jaučiamos iki šiol. Tačiau teigiamas orientalistų indėlis į šią tyrinėjimų skritį niekada nebuvo nurašytas.

Taigi, pradžioje buvęs akademine disciplina, Orientalizmas ilgainiui tapo imperialistines idėjas remiančia politine doktrina, kuri pasaulį dalijo į du regionus – Europą ir Aziją.[8] Jis buvo darni ir neginčijama visuma. Žodis orientalistinis buvo nuoroda, kurios pakako, kad prieš akis atsivertų ištisas prasmių, asociacijų ir konotacijų laukas. Taigi, Rytų problema tarsi iš naujo buvo atgaivinta ir aktualizuota praėjusio amžiaus pradžioje, kada santykiai tarp Rytų ir Vakarų tapo ypač įtempti. Tai buvo susiję su kolonijinio režimo griuvimu po Antrojo Pasaulinio karo, kada pradėjo ryškėti kolonijų pretenzijos siekti nepriklausomybės. Tada atrodė, kad Rytai metė iššūkį Vakarams bei visai Vakarų kultūrai. Rytų, o pirmiausia islamo, valstybių nacionalizmas reiškė, kad bus suardytos vidinės struktūros, kurios iki šiol palaikė Oriento orientališkumą. Viso šio proceso rezultatas turėjo būti Rytai, nebesiskiriantys nuo Vakarų.[9] Taigi, XXa. Orientas tapo ne plačia katalikiška problema, koks jis amžiais buvo Europoje, bet politikos dalyku. Tačiau pasibaigus pasauliniams karams, Prancūzija ir Britanija nebevaidino svarbiausio vaidmens pasaulinėje politikos arenoje, kurioje dabar viešpatavo JAV. Taigi, čia radosi ištisas platus Rytų tyrinėjimo aparatas: buvo įkurtas Viduriniųjų Rytų tyrinėjimų institutas, pardėti plačiai remti federaliniai tyrimų projektai. Ir vis dėlto, kaip pastebi E. W. Said, ši nauja sistema išlaikė tradicinį orientalistinį požiūrį, kuris susiformavo Europoje ir, kad pagrindinės Orientalizmo dogmos ir šiandien egzistuoja islamo studijų srityje. Vienas esminių tokių bruožų yra  egzistuojantis skirtumas tarp Vakarų, kurie yra humaniški ir išsivystę, bei Rytų, kurie yra nedemokratiški ir radikalūs. Taip pat, kalbant apie Rytus, pirmenybė yra teikiama abstrakcijoms ir suformuotiems stereotipams, kurių net nebandoma atsikratyti. Dar daugiau, kaip ir anksčiau, į Orientą yra žvelgiama kaip į amžiną ir vienalyti darinį. Tai geriausiai reprezentuoja Vakaruose formuojamas požiūris į Islamą, kuris išimtinai yra traktuojamas kaip monolitas, pamirštant, kad kaip ir krikščionybėje taip ir islame egzistuoja daugybė šios religijos atšakų, kurių vienos yra labai skirtingos nuo kitų.

Orientalistinių dogmų egzistavimas šiandieniniame Vakarų pasaulio požiūryje į islamą puikiai yra atspindimas kino industrijoje. Filmuose dar ir dabar arabas yra siejamas su gašlumu, vaizduojamas kaip nedorėlis ir intrigantas. Toks įvaizdis yra suformuotas „Sirijanoje“ („Syriana“, 2005), kurioje yra vaizduojamos intrigos naftos pramonėje. Tačiau be tokių akivaizdžių islamo vaizdinių egzistuoja ir subtilesnės „holivudinės“ jo reprezentacijos. Vienas iš tokių pavyzdžių yra, kino sales okupavęs James Cameron režisuotas filmas „Avataras“ („Avatar“,2009), kuris kadras į kadrą atitinka E. W. Said „Orientalizme“ išdėstytas mintis. Jis drąsiai galėtų būti apibūdintas kaip naujausia orientalistinė fantazija. Vienas iš pagrindinių šio filmo herojų yra  baltasis žmogus – europietis, be abejo, kuris įsibrauna į kilnių, bet ribotų būtybių civilizaciją kitoje planetoje ir bando  juos išgelbėti ne tik nuo kitų „blogų“ europiečių užkariautojų, bet ir nuo jų pačių. Na‘vi tauta yra vaizduojama kaip visai kilnios būtybės, tačiau šokančios ratu, įtarios, tikinčios burtais ir magija. Jie įtiki, kad jų planeta yra gyvas organizmas tik tada, kai tai įrodoma moksliškai europiečių atvykėlių. Šioje vietoje išryškėja orientalistinė idėja – europiečių krikščioniška misija išgelbėti tamsuolišką „kitą“  nuo pražūties. Dar daugiau, ne Neytiri, viena pagrindinių Na‘vi tautos veikėjų, o baltasis žmogus tampa visos tautos ir planetos išgelbėtoju. Na ir kas galėtų paneigti, kad tai ne tik „holivudiška“ meilės istorija, „prikimšta“ galybės specialiųjų efektų, bet ir šiuolaikinio imperializmo vykdomo Viduriniuosiuose Rytuose manifestacija.

Taigi, pagrindinis šios knygos tikslas yra parodyti ir įrodyti, kad Rytai ir islamas buvo iškreiptai pateikiami Vakaruose ir kaip tokios reprezentacijos tarnavo politiniams tikslams. Tačiau E. W. Said neskuba nieko teisti ir klausia, ar išvis yra įmanoma ką nors teisingai reprezentuoti. Juk bet kokia reprezentacija visų pirma yra įkūnytą reprezentuojančiojo kalboje, kultūroje ar politinėje aplinkoje. Kiekviena interpretacija yra veikiama subjektyvių elementų, kad ir kokio nešališkumo ji siektų. Taigi Orientalizmas kaip reprezentacijų ir interpretacijų sistema Europoje buvo suformuotas iš specifinių jausmų geografiniam regionui, besiribojančiam su Senuoju žemynu ir vadinamu Rytais. Jis, tiek kaip akademinė disciplina, tiek kaip politinė doktrina, atspindėjo tam tikrus epochų kultūrinius, politinius ar ekonominius Europos poreikius Todėl jį galima įvardinti ne tik kaip discipliną apie Orientą, bet ir kaip milžinišką informacijos apie Europą šaltinį, kuris yra kritikuojamas pirmiausia dėl to, kad į nevienalytę, dinamišką ir sudėtingą žmonių realybę žvelgė iš netikros esencialistinės perspektyvos. Žodžiai rytietis, Orientas reiškė platų istorinį apibendrinimą, kurie neretai buvo vartojami apibūdinti žemesnės kilmės žmogų. Ir kaip ne kartą pabrėžė knygos autorius, viena iš  „Orientalizme“ akcentuojamų idėjų yra ta, kad civilizacijos yra viena su kita stipriai susijusios ir bet kokie bandymai suklasifikuoti tautas ar kultūras į skirtingas rūšis skatina įvairius iškraipymus ir klastojimus, tokiu būdu sukuriant  istorinius-kultūrinius apibendrinimus kaip „Orientas“ ir „Okcidentas“.

Taigi, ši knyga parodė kaip buvo kuriama perspektyva, iš kurios Vakarai žvelgė į Rytus ir ką juose matė (ar norėjo matyti), tačiau egzistuoja ir kita perspektyva. Kolonijinio išsilaisvinimo istorija parodė, kad subalternas sugeba kalbėti ir reprezentuoti save. Nors šiandieniniame globaliame komunikacijų valdomame pasaulyje tautų ir kultūrų sąveikos kaip niekada yra intensyvios, tačiau imperialistinė tradicija, pasirodo, vis dar yra gyva. Štai, Vakaruose Rytai vienareikšmiškai tapatinami su islamu, tačiau mažai kas žino, kaip rytiečiai žvelgia į krikščioniškąjį pasaulį ir ką jame mato. Taigi, galima būtų klausti, kaip jaučiasi musulmonas gyvendamas krikščioniškoje visuomenėje? Ar jis jaučiasi būdamas „kitas“?

---

[1] Edward W. Said, Orientalizmas, Vilnius: Apostrofa, 2006, 83-86.

[2] Ten pat, 70.

[3] Ten pat, 86

[4] Ten pat, 10.

[5] Ten pat, 101.

[6] Ten pat, 137.

[7] David Zarnett, Reviw: Defending the West: A Critique of Edward Said’s Orientalism, by Ibn Warraq, Prometheus Books, 2007, 500.

[8] Said, 263.

[9] Ten pat, 328.