TOMAS MARCINKEVIČIUS „Iliuzija. Fantomas. Kiborgas.”

Feb

2011

Žmogus, būdamas veržli ir gyvybinga būtybė, visuomet ieškojo būdų kaip palengvinti ar išgydyti savo (o retkarčiais ir kitų) gyvenimą. O gal tai įgimtas tingumas ir noras eiti trumpiausiu keliu vertė kurti vis pažangesnes ir tobulesnes technologijas, amžinai lydimas baimės. Kartais tai buvo daroma dėl gryno atradimo džiaugsmo (dar vadinamo ‘chemiko metodu’: “Sumaišykim šituos du skysčius ir pažiūrėsim kas gausis!”), kitais atvejais – tikslingai siekiant išplėsti destrukcijos galimybių lauką. Pagaliau – kad ir kaip žiauriai tai skambėtų – be daugelio atradimų šiuolaikinio žmogaus gyvenimas būtų toks, kokį numatė Thomas Hobbesas – “vienišas, skurdus, bjaurus, gyvuliškas ir trumpas”. Tad, matant mokslo įtaką pasauliui, verta pažvelgti į tam tikras jo kryptis, naujausius atradimus, galimas pasekmes.

Kur šiame kontekste įsipaišo kiborgas? Nauja būtybė, pakibusi tarp roboto ir žmogaus, mašinos ir kūno (mėsos) sąjunga. Dėl to šiuo tekstu bandysiu kažkiek pasiaiškinti, kas apskritai yra kiborgas. Bioinžinerijos specialistai sparčiai dirba idant sukurtų stipresnes, patvaresnes ir tobulesnes dirbtines galūnes, organus ar kitus kūno dalių pakaitalus/papildinius, o mokslinės fantastikos žanras jau nuo Mary Shelley laikų intensyviai žadina mūsų vaizduotę, pateikdamas vis įmantresnius siūlymus ką galima būtų padaryti su šiomis technologijomis. Kai kam galbūt tema skamba nepraktiškai, netikroviškai ir netinkamai, mat kalbėsiu šiek tiek iš konsekvencionalisto pozicijos, priimančios technologinę pažangą (leidžiančią, pvz. efektyviai jungti pilnai funkcionalias galūnes su žmogaus nervine sistema) kaip duotybę. Taip pat šis tekstas primina labiau minties eksperimentą nei konkrečią atvejo studiją. Vis dėlto siūlau pasvarstyti anksčiau įvardintu klausimu. Kol kas negalime pasakyti, kada ir kokiu mastu (jei iš viso) visuomenėje įsivyraus sintetinių galūnių ir organų, keičiančių natūralias, mada. Nepaisant to, manau, kad kelti tam tikrus klausimus galime jau dabar.

“Tradicinis” kiborgas

Kiborgas populiarioje kultūroje vaidina svarbų vaidmenį ir kiekvienas žino jei ne keletą, tai bent vieną herojų, susaistytą elektroninių laidų ar mikroschemų. Tai – pažangą įkūnijantis simbolis, kitas evoliucijos etapas, ateities žmogaus vizija. Darthas Vaderis, Luke’as Skywalkeris, Terminatorius, J.C. Dentonas, Rickas Deckardas, Johnny Mnemonic, Robokopas – visų jų bendras bruožas yra tam tikro laipsnio priklausomybė nuo sintetinių kūno dalių. Būtent tokia yra “konvencionali” ar “tradicinė” kiborgo sąvoka – biologinis organizmas su techninės kibernetikos organais (ar tiesiog tam tikromis kūno dalimis). Šios apibrėžties, kaip toliau paaiškės, nepakanka. Taip pat, išsiaiškinant tyrimo sritį, stengsiuos kalbėti apie (kol kas) realistiškiausią ir labiausiai mane dominantį kiborgo variantą – biologinį organizmą su sintetinėmis kūno dalimis (kaip Luke Skywalker ir jo dirbtinis delnas), o ne apie sintetinį organizmą su keletu biologinių “priedų” (kaip Arnoldo Schwarzeneggerio Terminatorius – robotas aptemptas gyva oda). Taip pat, kalbėsiu apie kiborgą žmogaus pavidalu, iš jo kilusį ar iš jo išsivysčiusį. Iš tikrųjų kiborgai populiarioje kultūroje tai ne tik buvę žmonės ar žinduoliai – jais gali tapti ir kitų rūšių atstovai (kaip paukščiai, žuvys, vabalai…), tačiau šiame tekste jie mūsų nedomins. Savo tolimesnėje argumentacijoje remsiuos Andy Clarko knyga “Natural Born Cyborg”.

Dažniausiai knygos ar filmo (apie kiborgus) veikėjo lūpomis autorius užduoda klausimą, kokios yra žmogiškumo ribos. Klausimas senas kaip kad vedybų institutas. Tačiau ar kiborgo atveju apskritai yra prasmė apie tai kalbėti? Viskas kur kas mažiau akivaizdu, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o minėtoji riba galbūt ne tik nėra sutartinė, bet taip pat ji apskritai neįžvelgiama. Su šiomis būtybėmis susijęs ir nerimo jausmas. Dėl kažkokios priežasties dažnai manome, jog kiborgas – kas tai bebūtų – kelia grėsmę paprastiems piliečiams, arba tai bus visiškas žmonių sunaikinimas ar socialinės perskyros padidėjimas. Taigi, kiborgai populiarioje kultūroje yra 1) priešingi žmogui, 2) priešiški žmogui, 3) perkuriantys žmogaus sampratą. Tiesa, čia išvardintos problemos nėra absoliučios ir nebūtinai pritaikomos kiekvienam atvejui. Tai tiesiog keletas pastebėtų kiborgų vaizdavimo būdų šiuolaikinėje kultūroje.

Norėčiau parodyti, jog toks mąstymas apie kiborgus yra iš esmės neteisingas. Kiborgas, kaip kažkas atskiro žmogui, juolab priešingo jam, neegzistuoja ir vargu ar sulauksime laikų, kada taip atsitiks. Stengsiuos kalbėti iš sekuliarios perspektyvos, nesitelkiant į pagalbą krikščioniškosios etikos, mat ji automatiškai suponuotų tam tikrą prigimtinę žmogaus sampratą, kai kam, galbūt, nepriimtiną.

Ribos beieškant

Kodėl kiborgas kaip atskira žmogui būtybė neegzistuoja? Pagrindinis argumentas būtų – nes nėra ribos tarp žmogaus ir kiborgo. Nėra aiškiai nusakomo kriterijaus, pagal kurį galima būtų identifikuoti kiborgą, atskirti jį nuo homo sapiens; nėra aiškaus kriterijaus identifikuojančio žmogų kaip unikalią būtybę. Pradžiai siūlau pamiršti mokslo fantastikos vaizduojamus įmantrius žmogaus ir roboto hibridus, ir panagrinėti paprastesnius atvejus, pvz. žmonės su kontaktiniais lęšiais, širdies stimuliatoriais, sraiginiais klausos implantais ar asmenys ant vežimėlių. O gal vis dėlto yra kažkokia sąlyga, pagal kurią atpažinsime kas yra kas?

Galima būtų teigti, jog tokiu kriterijumi yra pastoviai su žmogaus organizmu sujungta kūno dalis, atliekanti tam tikrą funkciją grįžtamojo ryšio (feedback) pagalba. Kitais žodžiais – asmuo veikia mechaninę/elektroninę kūno dalį, kūno dalis veikia individą, siūsdama jam atitinkamus signalus. Be to jie pastoviai susijungę

Ar šitaip “atsikratoma” vieno argumento, jog žmogus su akiniais taip pat gali būti pripažįstamas kiborgu? Pagalvokime. Tiesa, čia jau įžvelgiama išgydymo o pagerinimo problema, tačiau apie ją šiek tiek veliau. Dabar mums rūpi atsakyti į klausimą, ar akiniai arba kontaktiniai lęšiai gali būti traktuojami kaip kiborgo atributas. Jie veikia jį nešiojantį žmogų, betarpiškai įtakodami jo regą. Jis, savo ruožtu, gali juos išvalyti, užsidėti, pakeisti, vadinasi – veikti ir patį įrankį. Todėl kalbame apie grįžtamąjį ryšį.

Tiesa, abejotina, ar šios operacijos keičia paties įrankio veikimo būdą, mat nušluodami nuo jų dulkes nepridedame dioptrijų. Vien tai, kad galime pakeisti jiems rėmelius, dar nereiškia, jog taip yra modifikuojamas jų veikimas. Ar vis dar galime kalbėti apie feedback? Pasitelkime kitą pavyzdį – mechaninę Luko Skywalkerio ranką. Ji be jokių abejonių yra veikiama atgalinio ryšio, mat asmuo gali ja operuoti pagal poreikius, ji sudaro visos individo sistemos dalį. Sujungta su Luke’o nervais, gali būti vartojama kaip biologinė ranka, o kilus poreikiui ir išimta. Ar galime išplėsti rankos galimybes, užsidėję kitokios spalvos pirštinaitę? Arba ištraukę iš tarpupirščių pjuvenas, varžančias judesius? Ne. Tai, kad nėra išplečiamos jau esamos įrankio funkcijos/galimybės (viso labo sugrąžinamos senos), neturi įtakos grįžtamajam ryšiui. Panaši situacija yra su akiniais. Išvalydami juos, paprasčiausiai sugrąžiname ryškų matymą. Patys akiniai savyje neturi atgalinio ryšio, tačiau įjungti į regos sistemą įtakoja signalą (žvilgsnį). Tad, sekant šią mąstyseną, asmuo su akiniais nesiskiria nuo kiborgo, nes nėra perskyros kur prasideda jo natūrali sistema, o kur ne. Jo rega gali būti laikoma grįžtamojo ryšio dalimi.

O kaip dėl antrosios sąlygos, kad įrankis turi būti pastoviai susijungęs su kūnu? Kaip vėliau paaiškės, tai nėra svarus argumentas. Visų pirma, dirbtines galūnes dar lengviau atkabinti nuo kūno, nei natūralias- tai matyti iš didžiulės protezų pasiūlos rinkoje.[1] Tad jei jos gali būti keičiamos, tarsi viso labo skirtingų formų įrankiai, jų pastovi sąjunga su kūnu nėra pagrindinė sąlyga. Galima taip pat žvelgti iš kitos pusės – ar natūralios galūnės yra vientisos ir nedalomos? Tikriausiai didesniu lygiu nei dirbtinės galūnės, bet tikrai ne absoliučiai. Persodinimai, transplantacijos ar amputacijos rodo ne tik kaip toli pažengė šiuolaikinė medicina. Šios operacijos taip pat leidžia pažvelgti į žmogaus kūno integralumą kaip į paslankesnę sąvoką. Įdomus, šiame kontekste, Israelio Sarrio pavyzdys. Šio vairuotojo ranka, nukirsta autoavarijos metu, buvo laikinai prisiūta prie kirkšnio, kol nebuvo išgydyta peties infekcija. Vėliau gydytojai ranką prisiuvo atgal į vietą.[2] Galima ginčytis dėl anksčiau iškelto argumento, mat galūnė atsirado svetimoje vietoje tik laikinai. Kita vertus – ar ne taip atsitinka ir išėmus kojos protezą ar klausos aparatą prieš miegą?

Sibylle Kalupner rodo, jog žmogaus kūno integralumas yra kultūriškai kintanti sąvoka.[3] Nepaisant fakto, jog praktiškai visos teisinės sistemos pripažįsta nusikaltimus prieš kūną ar gyvybę, tai daroma dėl skirtingų priežasčių ir tie patys pažeidimai suprantami nevienodai. Kalupner pasitelkė Bavarijos baudžiamojo kodekso įrašą iš 1813-ųjų metų, kuriame kūno sužalojimas reiškė garbės pažeidimą priklausomai nuo socialinės pažeidėjo ir pažeidžiamojo klasės. Kūnas kūnui nelygus? Kitas jos pavyzdys – moterų apipjaustymas daugelyje Afrikos šalių. Net jei jis vykdomas su sutikimu, naudojant nuskausminamuosius ir steriliomis sąlygomis, Vakarų visuomenėje į šį aktą žvelgiama su pasibjaurėjimu, nes manoma, jog šitaip pažeidžiama lyčių lygybė, moterų orumas ir pagarba jų teisėms. Tuo tarpu tose visuomenėse apipjaustymas traktuojamas kaip moteriškumo pilnatvės pasiekimas. Tai ne tik su socialiniu statusu, bet visų pirma su orumo išsipildymu susijęs ritualas. Šitaip, su tam tikromis išlygomis, galima traukti išvadą apie kūno integralumo reliatyvizmą. Paprasčiau tariant – ar amputuoti/prisiūti kam nors galūnę yra normalu ir socialiai priimtina, priklauso nuo vietos ir laiko.

Kokią įtaką kiborgo sampratai turėtų dirbtinės ribos nubrėžimas? Ką, jei būtų kalbama apie kūno masės ar “modifikuotumo” lygio kvotas? Tarkime, asmuo, kurio modifikacijos sudaro daugiau nei 50% kūno masės svorio, yra laikomas kiborgu. Ar tokia skirtis turėtų prasmę? Tikriausiai ne. Ką daryti su asmeniu, kurio sintetiniai organai sudaro 49,99% jo svorio? Turbūt galima griežtai teigti, kad jis žmogus. O jo brolis dvynys, pas kurį tas pats parametras turi 50,01% vertę? Kelių gramų dėka jis jau tapo kiborgas? Tokia skirtis atrodo nekonsekventiška.

Galbūt esmė glūdi organizmo funkcijose? Bėda ta, jog jų yra pakankamai daug ir sunku būtų jas sustatyti hierarchiškai. Tarkime, paliekame tik “gyvybiškai būtinas” organizmo funkcijas (kad ir kaip neaiškiai tai skambėtų), o atitinkama ekspertų grupė sukūrė baigtinį, pilną sąrašą tokių funkcijų. Taigi, asmuo gulintis ligoninėje komos būsenoje, kurio gyvybę palaiko tik aparatūra, pilnai tinka kiborgo apibrėžimui. Tačiau kas įvyksta, kai jis nuo jos atjungiamas, kai jam jau nebereikia kvėpavimo aparato, dializę atliekančių įrengimų, širdies stimuliatoriaus…? Ar tokiu atveju kiborgas vėl tampa žmogumi? O gal, poetiškiau žvelgiant į problemą, žmogus atgimė iš naujo, kai tuo tarpu kiborgas mirė? Atsakymas, manyčiau, pakankamai paprastas. Jei minėtasis nelaimėlis mirė, visi pripažins, jog mirė žmogus. Žmogus, ne kiborgas. Jis taip ir nenustojo būti žmogumi, kad ir kiek funkcijų būtų perėmusios mašinos.

Sutinku, atsižvelgti vien tik į vidinę individo būseną, nagrinėjant šį klausimą, nėra pakankama. Vis dėlto, nereikėtų visiškai atmesti šio argumento. Ar ne panašiu principu žmones nustato savo tautybę? Per susitapatinimą su tam tikra grupe, kai išoriniai bruožai neduoda jokios nuorodos į priklausimą tam tikrai etninei grupei, individai apsibrėžia patys save. Nesistengiu įrodyti, jog pakanka asmens nuomonės apie save, kad iš žmogaus taptum kiborgu. Vėlgi, problema kur kas sudėtingesnė ir kartais vertėtų atsižvelgti ne tik į fizinius parametrus.

Apibendrinus, riba tarp kiborgo ir žmogaus negludi paties įrankio egzistavime (piratas su medine koja, kad ir kokia spalvinga būtų jo papūga, “tradicine” prasme nėra kiborgas). Ji taip pat nėra apibrėžiama per grįžtamojo ryšio buvimą, anei pasitelkiant kūno nedalomumo kriterijų. Dirbtinai sukurta sąlyga, rodos, neturi visiškos prasmės, tiek dėl praktinių sunkumų, tiek dėl tokio sprendimo logikos.

Žodis apie įrankius

Šioje vietoje vertėtų pristatyti, kokiais kriterijais yra apibrėžiami įrankiai. Į šį klausimą iš dalies atsako Andy Clarkas knygoje ‘Natural Born Cyborg’. Jis kalba apie du įrankių tipus – permatomus (transparent) ir griežtus (opaque):

- permatomi įrankiai tai tokie įrankiai, kurių naudojimas nereikalauja nuolatinio susikaupimo, kurie leidžia būti naudojami intuityviai, jusliškai, be nuolatinės kontrolės poreikio;

- griežti įrankiai tai tokie įrankiai, kurie savaime reikalauja priežiūros ir kontrolės, neleidžiantys pamiršti apie jų buvimą. Gamintojų interesas yra kurti kuo labiau permatomus įrankius. Masiniam vartotojui griežti įrankiai yra nelabai tinkami. Tiesa, kai kurie įrankiai, iš pradžių būdami griežtais, gali ilgainiui tapti natūralia mūsų dalimi, būti naudojami besąlygiškai, net apie juos nemąstant, kaip pvz. mašinos vairavimas.[4]

Kai galvojame apie kiborgus, praktiškai kiekvieną kartą vaizduotėje galime pastebėti, jog jo naudojamos modifikacijos yra permatomi įrankiai. Problema yra ta, kad visiškai atsisakant įrankio “griežtumo’”, prarandama galimybė lengvai išskirti jį iš sistemos – pakeisti kitu, vienareikšmiškai nustatyti jo funkcijas arba atidėti šalin. Tad nors įmanoma būtų amputuoti sau mechaninę ranką, atsisakyti naudoti smegenų mikroschemą būtų kur kas sudėtingiau. Taigi gal kiborgas yra tas, kuris “permatomai” susiliejęs su savo įrankiais? Nebūtinai. “Permatoma” sąjunga nereiškia, jog negalime fiziškai pamatyti kūno modifikacijos, tai veikiau vidinė individo būsena, kai jis nesusimąsto apie naudojamus įrankius. Ar statybininkas turi susikaupti ties plaktuku kiekvieną kartą juo užsimodamas? Ar rašant būtina mąstyti apie atitinkamą pieštuko poziciją tarp pirštų ir tai kaip stipriai reikia prispausti jį prie popieriaus? Taip pat, transparency dažnai išsivysto ilgainiui, ji pasiekiama ne išsyk. Nėra garantuotina, taip pat, jog ši būsena apskritai bus pasiekta kiekvienu atveju.

Gal pakankamu kriterijumi galima laikyti tai, ar dirbtinė kūno dalis yra visiškai paslėpta, esanti organizmo viduje? Tokia logika veda prie nepalankių išvadų, mat pagyvenęs žmogus su mažyčiu, išimamu klausos aparatu galvoje tampa labiau kiborgas nei keturrankis ateities kareivis su integruotais ginklais ant pečių ir vikšriniais ratais vietoj kojų.

Be to, negalime vienareikšmiškai teigti, jog technologijos skverbsis giliai į žmogaus kūną. Clarkas sako netgi priešingai – vartotojui patrauklesnės atrodo išorinės modifikacijos, įrankiai, kurių nereikėtų jungti betarpiškai prie kūno (arba daryti tai kuo mažiau). Aišku, tai nekliudo joms tapti “permatomoms”. Puikus pavyzdys – Jameso Camerono išpopuliarinti egzoskeletai, kuriuos jau kuria įvairios karinės agentūros.[5] Jų pagalba karys gali kilnoti didžiulius svorius nejausdamas nuovargio, išplečiant ženkliai fizinius kūno parametrus.

Išgydyti ar sustiprinti?

Dar vienas aspektas, kurį norėčiau paliesti, tai perskyra tarp pagydyto ir pagerinto, arba atstatomosios ir praplečiamosios kiborgizacijos. Gal čia yra lemiamas požymis? Ar kiborgas yra tik tas, kurio modifikacijos daro jį stipresniu, greitesniu ar protiškai pajėgesniu?

Pagrindinė problema su šiuo argumentu yra laki norma. Sunku pasakyti, kas iš tikrųjų yra įprasta, o kas normą peržengia. Galima sakyti, jog liga yra viso labo nuokrypis nuo sveiko būdo, ką pabrėžia N. Daniels ir modifikacijos yra leistinos tol, kol sugrąžina normalią būseną.[6] Sekant tokia logika, modifikacija yra tolygi ligai ta prasme, kad atitolina individą nuo jo rūšiai būdingo funkcionavimo. Gydymas – sugrąžinimas prie įprastos būklės, pagerinimas – nukrypimas. Vis dėlto, jei gydoma liga, vadinasi, individas patiria savo organizmo sustiprinimą, jis atitolsta nuo (iki šiol) jam įprastos veiklos. Be to, kas vieniems būtų viso labo terapeutinė operacija, kitiems tai taptų akivaizdžiu pranašumu, pvz. asmuo su pažeistomis smegenimis dėl atitinkamos modifikacijos įgautų daugiau protinių galių, o kitas individas dėl tos pačios modifikacijos žymiai viršytų vidurkį.[7] Taip pat net jei individai nesiskiria per daug nuo rūšiai būdingos normos, dalis jų atitinkamomis sąlygomis gali tapti neįgalūs (tarkime, dėl tamsesnės odos spalvos yra mažiau pažeidžiami saulės spindulių). Ar tada dirbtinis jų pakeitimas skaitytųsi kaip gydymas, ar tai jau būtų sustiprinimas?

Vadinasi, viena problema kyla nustatinėjant normą. Vietoj to vertėtų naudoti frazę “funkcija tipiška rūšiai”. Kita – priklausomai nuo sąlygų tas pats veiksmas gali būti nuokrypiu nuo normos arba sugrąžinimu prie jos. Aišku, galime įvesti išlygą, jog kiborgas yra tik tas, kuris modifikacijų keliu veikia skirtingai nei pridera žmonijai kaip rūšiai, tačiau vėlgi galima paklausti, ar pakanka “įsitaisyti” uodegą, trečią ranką ar fantastišką regą, kad būtum kiborgu? Vadinasi, žmogus, kurio 90% biomasės buvo pakeista sintetinėmis, mechaninėmis kūno dalimis, tačiau jis funkcionuoja kaip įprasta jo rūšiai, yra žmogus, ne kiborgas? Rodos, kad tai akligatvis.

Žmogiškumo kriterijus

Mano ikšiolinėje argumentacijoje pastebima akivaizdi spraga – jei negalime pasakyti, kas yra kiborgas, galbūt derėtų pristatyti, kas yra žmogus? Tokiu būdu galima būtų tiesiog tarti “kiborgas yra ta būtybė, kuri dirbtinių kūno dalių pagalba tapo ne-žmogumi”. Didis genetinės inžinerijos, kiborgizacijos ir plačiai suprantamo transhumanizmo judėjimo oponentas, Francis Fukuyama, kalba apie mistišką “X faktorių”. Anot jo, tai yra visa, kas lieka “kai pašaliname visas asmens priklausomas ir atsitiktines sąvybes”, šitaip palikdami “po jomis glūdinčią žmogaus esmę”[8]. Tarkime, jog sutinkame su šiuo neaiškiu apibrėžimu ir priskiriame jį prie svarbiausių ‘tikro žmogiškumo’ kriterijų. Nežinodami tiksliai kas yra faktorius X, negalime teigti, jog jis išnyks, kai modifikuosime žmogaus kūną. Galbūt įvyks atvirkščiai, t.y. žmogiškoji garbė ir orumas padidės, faktorius X taps dar ženklesnis.[9] Štai tokia yra pagrindinė problema su sekuliaria žmogaus samprata – ji nepateikia jokio aiškaus, apčiuopiamo kriterijaus, pagal kurį galima būtų nubrėžti ribas. Todėl sunku įrodyti pastraipos pradžioje iškelto teiginio teisingumą/klaidingumą.

Andy Clarko kiborgo samprata

Kas, galų gale, yra kiborgas? Anot Andy Clarko, kiborgas yra žmogus, o tiksliau tariant – žmogaus savybė. Kiborgais mus daro galimybė sukurti sąjungą su išorės objektais, svetimkūniais tam, kad išplėstumėm protines ir fizines galimybes. Apskritai, anot Clarko, žmogaus protas yra tai, ką jo smegenys panaudoja mąstymo procese. Prieš pradedant kritikuoti šį požiūrį, siūlau užduoti sau klausimą “Ar protas yra tik smegenys?”

Geriau šio mąstytojo teiginį paaiškinti padės paprastas pavyzdys, kurį jis pasiūlo: įsivaizduokime paprastą matematinį veiksmą, kai dauginame 3 x 15, 9 x 12 ir t.t. Kol operacija vyksta mūsų galvoje ir sugebame pasakyt, jog pirmuoju atveju atsakymas 45, o kitu 108, naudojamės savo gyvūniškais instinktais. Tačiau, jei šiam veiksmui mums reikia pasinaudoti popieriaus lapu ir pieštuku, mes jau naudojamės įrankiu. Skirtumas tas, kaip teigia Clarkas, jog popieriaus lapas ir pieštukas yra mūsų PROTO DALIS.

Autoriaus žodžiais tariant, esame “padarai, kurių protai yra ypatingi, nes sukurti būtent daugialypiams susivienijimams ir sąjungoms su aplinkos įrankiais“[10]. Žmonėmis mus daro galimybė patiems nusistatyti ir pertvarkyti savo proto veikimo schemas, atsižvelgiant į technologijas, kultūrą, kalbą, išsilavinimą… Taip jis kažkiek kartoja Marxo materializmo nuostatą, kai žmogaus išorinės sąlygos lemia jo vidų. Skirtumas tas, kad rezultatas Clarkui nėra susvetimėjimas, bet vis pilnesnis savo potencialo išnaudojimas. Jam natūralu yra naudotis įrankiais, tarsi “inkorporuoti” į savo protą įvairiausius technologinius artefaktus, padedančius perdirbinėti informaciją. Tokia yra pagrindinė knygos ir jos pavadinimo mintis – esame natūralūs kiborgai (natural-born cyborgs). Patys sau kuriame pastolius, kurių pagalba kylame vis aukščiau, kad kurtumėm vis aukštesnius pastolius, kad kiltumėm dar aukščiau ir t.t. Galbūt tai vis dar skamba ne tiek neįtikinamai, kiek visiškai nesąmoningai. Clarkas vis dėlto nurodo konkrečius pavyzdžius, remiančius jo teoriją:

Šiuolaikinis žmogus yra apsuptas begale įvairių technologijų. Ne paslaptis, kad jos pakeitė iš pagrindų senovėje galiojančius individų, darbo, visuomenės santykius. Natūralius bioritmus pakeitė žadintuvas ir laikrodis, neuroninius atminties klodus papildė iš pradžių popieriniai, vėliau elektroniniai, raumenų darbą pakeitė žymiai efektyvesni mechanizmai ir taip toliau ir panašiai. Tačiau kažkodėl ne tik kalboje, bet ir žmonių mąstysenoje tai žmogus, o ne plaktukas, prikalė vinį. Tai žmogus,bet ne laikrodis, žino, kiek valandų. O Clarkas priduria – tai žmogus, o ne kompiuteris žino kiekvieną II-ojo pasaulinio karo įvykio tikslią datą (nepaisant to, jog negali išvardinti jų nepažvelgęs į monitorių ir neperskaitęs tos informacijos). Tai viso labo įrankiai, naudojami tikslui pasiekti, tad ar negalima įrankiu vadinti rankos, kojos, ar galų gale smegenų? Amatininkas, paklaustas ar moka ir sugeba pagaminti kėdę, atsakys “taip”, net jei šalia neturės savo įrankių.

Mes nesam tapatinami vien tik su visa sąmoningai turima informacija. Žmogaus individualumą esame linkę įžvelgti per jo elgesius, visą sąmonę ir pasąmonę, susidomėjimus, polinkius ir begalę kitų rodiklių. Perkuriame ir perinterpretuojame mus supančius daiktus, ir tai taip pat mus aprašo. Todėl aplinka kaip įrankis/pastoliai/proto dalis determinuoja žmogaus galimybes iš pagrindų. Proto sugebėjimas “susilieti” su aplinka, naudotis įrankiais tarsi tai būtų jo pratęsimas, keičia taip pat žmogaus psichologinę būklę. Kodėl užmiršę laikrodį ar mobilųjį telefoną visą dieną jaučiamės tarsi ne pilno pajėgumo? Lyg būtumėm praradę dalį savęs, savo mąstymo galimybių? Tarsi būtumėm be rankų?

Apibendrinus, žmogų kiborgu daro galimybė naudotis aplinka, šitaip trumpam sudarant su ja vienį. Inkorporuoti į savo protą popieriaus lapą, rašiklį, kompiuterį ar laikrodį, panaudoti juos mąstymo procese, ne vien tik kaip fizinius įrankius (ką gali padaryti ir gyvūnai), bet visų pirma skaidant mintyse sudėtingas problemas į vis paprastesnes ir labiau apčiuopiamas. Galbūt tai ir yra išskirtinė žmogaus privilegija ir bruožas, sąlygojantis X faktorių. Kaip (tikiuosi) parodžiau, kiborgo sąvoka nėra tiek daug priklausoma nuo paties naudojamo įrankio. Tai greičiau žmogaus būklė – pasitelkiant Clarko mąstyseną – natūrali ir nuolatinė. Kiborgas nėra nei naujas, nei priešingas, nei tuo labiau priešiškas žmogui. Tiesa, jis ir toliau verčia klausti, kokia yra žmogaus prigimtis, tačiau šis klausimas vertas atskiros knygos.

[1] Nobel Prosthetics, <http://www.nobel.hk/default.asp?gclid=CPXJgsKbqqYCFYUw3wod9G-goQ>, [žiūrėta 2011-01-08]

[2] Manin, K., “Israel Sarrio Shakes A Leg” iš Anorak News, <http://www.anorak.co.uk/186437/strange-but-true/israel-sarrio-shakes-a-leg.html>, [žiūrėta 2011-01-08]

[3] Sibylle Kalupner, The human right of bodily integrity and the challenge of intercultural dialogue, <http://www.irmgard-coninx-stiftung.de/fileadmin/user_upload/pdf/archive/Sibylle_Kalupner.pdf>, [žiūrėta 2011-01-08]

[4] Andy Clark, Natural Born Cyborg, Oxford University Press, 2003, 37-43.

[5] HULC iš Lockheed Martin, <http://www.lockheedmartin.com/products/hulc/index.html>, [žiūrėta 2011-01-08]

[6] Norman Daniels, “Normal functioning and the treatment/enhancement distinction” Cambridge Quarterly of Healthcare Ethics iš John Harris, 41.

[7] John Harris, 44.

[8] Fukuyama, F. 2002. Our Posthuman Future. London: Profile, 101.

[9] John Harris, 23.

[10] Andy Clark, 6-7.