TSPMI SMD tinklaraštis

AIVARAS ŽUKAUSKAS “Atsakingos laisvės samprata Sartre’o filosofijoje”

Giluminių studijų akademija Naujienos

XX amžius pasižymėjo didelių sukrėtimų įvairove, palietusia nusistovėjusius socialinius procesus, individo savivoką bei vietą moderniame (arba, kaip kalba kita teoretikų stovykla, postmoderniame) pasaulyje. Sparčiai besikeičiantis geografinis bei politinis, o taip pat ir vidinis socialinis žemėlapis kėlė daug klausimų dėl individo tikslo jame supančiame pasaulyje. Ypač paaštrėjo diskusijos dėl vieno sunkiausių filosofinių klausimų  – laisvės problemos – sprendimo, kurį tik dar labiau apsunkino II pasaulinis karas, jį lydėję baisumai (kurie keitė karo kaip „kariaujančiųjų reikalo“ sampratą, kai „gulėti“ apkasuose tapo saugiau, kaip kai kurie mąstytojai yra linkę manyti), o taip pat ir vis didėjantis technologijų vaidmuo kasdieniame gyvenime. Šios problemos diskusijose priešino liberalus bei komunitarus – R. Nozickas, I. Berlinas, F. Hayekas ir kiti didelę svarbą teikė individo laisvei, kaip laisvės visuomenėje pagrindui, o tuo tarpu tokie komunitarai kaip A. MacIntyre‘as, Ch. Tayloras, M. Sandelas kalbėjo apie individo įsipareigojimus socialiniam valstybės kūnui, bei tų įspareigojimų vykdymą, kadangi anot jų, nei vienas individas negali net galvoti apie savęs realizaciją, ar tuo labiau laisvę, neatsižvelgdamas į savo santykį su visuomene. Minėtieji XX a. procesai, kurie nusitęsė ir į XXI a., „pagimdė“ ir naujas socialinių tyrimų kryptis, tokias kaip kritinė teorija bei kultūros studijos, kurių atstovai dažnai nagrinėjo postmodernizmo reiškinį bei jo santykį su individu ir individo santykį su juo. Kadangi šių tyrimų krypčių didžioji dalis buvo stipriai paveikta marksistinės filosofijos, joje itin dažnai buvo kalbama apie visa persmelkiančią ideologiją, kuri konstruoja subjektus tam, kad šie taptų tuo, ko reikia valstybės aparatams, taip nepalikdama absoliučiai jokios laisvės individo savikūrai ir realizacijai.

Žvelgiant į daugumą aukščiau paminėtų teorijų bei skaitant veikalus, kuriuose jos dėstomos, susidaro įspūdis, kad pagrindinis filosofinių apmąstymų bei kritinės teorijos tikslas buvo parodyti nenumalšinamą laisvės trūkumą bet kurioje sistemoje bet kuriuo metu ir kritikuoti šių filosofinių sistemų laisvės sampratas – liberalai kritikavo/kritikuoja komunitarus, komunitarai savo ruožtu puolė (ir puola) liberalųjį laisvės supratimą, o marksistai atakuoja visus ir yra maišomi su žemėmis visų, kas yra nemarksistai (ir marksistai). Benagrinėjant šias labai stipriai šiuolaikinę pasaulėžiūrą veikiančias koncepcijas dažnai kyla klausimas – o ar laisvė yra galima kur nors kitur nei idealioj utopinėj valstybėj, kur visi laikosi Kanto kategorinio imperatyvo, ar Aristotelio dorybių teorijos? Ši tema nemari jau keliolika amžių ir dažnai minima tarp sunkiausių filosofinių klausimų. XX-XXI a. daug mąstytojų priėjo prie išvadų, kad tikroji laisvė yra vos ne utopinio pasaulio požymis, kuris neįmanomas pasiekti apskritai arba įgyvendinti bent jau pasaulyje vyraujančios liberalios politikos kontekste. Liberalai, savo ruožtu, daugiau ar mažiau net ir turėdami politikos vadžias XX a., o dabar jau ir XXI a., vis dar siekia plėsti laisvės ribas, kas kartais leidžia manyti, kad tvirtos laisvės sampratos jie apskritai neturi (vienintelė tvirta strategija – ją vis didinti, tik neaišku kur).

Mano itin grubiai ir negrabiai nupieštame XX a. intelektualinės padangės paveiksle viena mąstymo srovė tam tikra prasme yra tarsi degutas medaus statinėje, kuri savo ištakas turėjo jau XIX a. S. Kierkegaardo filosofijoje – egzistencializmas, kuris ypač suklestėjo XX a. vokiškoje bei prancūziškoje filosofinėje tradicijoje. Vokiečių egzistencializmas mums davė didžiausiu moderniųjų laikų filosofu vaidinamą M. Heideggerį, kurio mokytojas buvo E. Husserlis. Prancūziška tradicija savo ruožtu išskleidė tokiu mąstytojus kaip A. Camus, M. Merleau-Ponty, G. Bataille‘as, bei, mano nuomone, nepelnytai pamirštą (o gal nepamirštą, bet užgožtą autoritetingesnių vardų) Jeaną-Paulą Sartre‘ą, kurio literatūriniai pasiekimai nustelbė jo filosofiją. Nors ir atsiranda kritikų tokios filosofijos atžvilgiu, kurie kaltina egzistencialistus, arba jiems prijaučiančius, tik būties ieškojimu žiūrint į bulvę, šioje trumpoje apžvalgoje, remdamasis pirmiausiai Sartre‘o filosofiniu egzistencialistiniu magnum opus „Būtis ir niekis“, pabandysiu pristatyti egzistencialistinę laisvės sampratą iš Sartre‘o perspektyvos, kuri vėlesnėse studijose padės išspręsti jo posūkio į marksizmą problemą.

Kodėl Sartre’o egzistencializmas?

Perskaičius įžangą ir pamačius mano pasirinkimą gali kilti klausimas – kodėl egzistencializmas? Kuo ši filosofija išsiskiria iš kitų filosofinių perspektyvų, dominavusių XX – XXI a.? Visų pirma reikia apsibrėžti egzistencializmą, kurį pasitelksiu kalbėdamas apie Sartre‘o laisvės sampratą. Nors Sartre‘as ir formuoja savo filosofiją ateistiniais pagrindais, visgi jis remiasi krikščioniško egzistencializmo pradininko ir klasiko Søreno Kierkegaardo prielaida, kad individo „egzistencija eina pirmiau esmės.“[1] Anot Sartre‘o, žmogus, ateidamas į šį pasaulį nėra sukuriamas pagal kokį nors abstraktų Dievo galvoje gimusį planą, kokią prigimtį ir tikslą turi įgyvendinti būtybė ant šios žemės. Anaiptol – joks Dievas negali apspręsti žmogaus esmės. Kitaip tariant, „žmogus pirma egzistuoja, atsiranda, pasirodo pasaulyje, o tik paskui apibrėžia save. Jei žmogus, egzistencialisto supratimu, yra neapibrėžiamas, tai todėl, kad iš pradžių jis yra niekas. Jis taps kažkuo tik paskui ir bus tik toks, kokį save sukurs.“[2] Taigi, galima suprasti, kad šis požiūris prieštarauja klasikinei Antikos bei švietėjiškai racionalistinei filosofijai, būties esmę stačiusiai pirma egzistencijos ir dažniausiai vaizdavusią ją kaip nekintančią nuo patyrimo. Ši samprata glaudžiai susijusi ir su viena Sartre‘o pamatinių prielaidų, kuria remdamasis jis kritikuoja I. Kantą bei kitus racionalizmo atstovus – būtis yra tiesiog bet kokio pasirodymo sąlyga. Kažkieno nors pasirodymas neslepia giliau slypinčios esmės, jis išreiškia ją, jis ir yra esmė.[3] Kitaip tariant Sartre‘o egzistencializme yra atmetama paslėptos prasmės ar būties galimybė, kurią reikia surasti naudojantis proto galiomis. Tokiu atveju atmetamas ir komunitarus dažnai įkvepiantis (Ch. Taylorą ypač) hegeliškas pasaulio supratimas, kurio kritika savo filosofiją pradėjo ir S. Kierkegaardas. Remiamasi nyčiška logika, kad nėra subjekto, o yra tik predikatas. Nėra prasmės ieškoti subjekto už mūsų numanomo predikato – predikatas ir yra subjektas su visa savo prasme.

Kadangi egzistencializmo žmogus yra suvokiamas kaip projektas, orientuotas į savo projekciją ateityje, yra itin stiprus subjektyvumo ir autentiškumo siekimo jausmas. Individas yra vienas, pats formuojantis savo nuostatas ir gyvenimo tikslus. Kitas jam yra reikalingas tiek, kiek tai leidžia apsibrėžti save patį per kitą, kadangi žmonių santykių esmė yra „nuolatinis ir betarpiškas kiekvieno individo nustatinėjimas iš kito ir visų kitų perspektyvos.“[4] Šis stiprus individualizmas yra atspindimas ir trijose pagrindinėse Sartre‘o išskirtose sąvokose, apibrėžiančiose egzistencialistą: nerimas, pamestumas ir neviltis. Šios sąvokos toli gražu nesuponuoja nihilizmo ar tiesiog pasidavimo bet kam kas vyksta aplink individą (kvietizmui), o greičiau priešingai. Sartre‘o manymu, nerimas, verčiantis kiekvieną kartą ieškoti geriausio sprendimo tarp daugybės galimybių kartu su pamestumu, rodančiu, kad žmogus šiame pasaulyje yra vienas bei iš to kylanti neviltis, kad niekas neateis į pagalbą „iš aukščiau“ ir kad visi santykiai tarp žmonių yra priešiški, skatina ne begalinį pesimizmą, o optimizmą, kuris skatintų individo imtis tam tikrų veiksmų savęs kūrimui ir puoselėjimui be atsidavimų kantiškosios moralės postulatams, kurie toli gražu negali nurodyti, kaip individas turi gyventi. Iš šio teiginio atsiranda ir egzistencializmo nuostata, kad neįmanoma sukurti filosofinių, o juo labiau mokslinių teorijų apie žmonių elgesį, t.y. pajungti juos tam tikriems determinaciniams dėsniams ar santykiams. Šitaip paliečiama ir socialinė bei politikos sritis, kur galima taikyti garsiąją Sartre‘o tezę, kuri teigia, kad žmonės yra „pasmerkti būti laisvi.“[5]

Mano manymu, būtent paskutiniu požiūriu Sartre‘o egzistencializmas išsiskiria iš didelės visumos filosofinių požiūrių, dominavusių jo laikotarpiu ne tik filosofijos bet ir politinės teorijos kontekste. Ten (taigi, visur), kur praktiškai visi to meto mąstytojai įžvelgė laisvės apribojimą bei jos nebuvimą nuo pat pamatinių žmogaus buvimo pasaulyje prielaidų, ir jos neišpildomumą realaus gyvenimo sąlygomis, Sartre‘as siekė parodyti, kad laisvė toli gražu nėra nepasiekiamas idealas, apie kurį galima tik pasvajoti ir pateikė šiek tiek kitokį požiūrį į laisvę. Kuo gi šis požiūris buvo kitoniškas ir koks jis apskritai buvo?

Laisvės samprata egzistencialistinėje Sartre‘o ontologijoje

Prieš pradedant kalbėti apie sartriškąją-egzistencialistinę laisvės sampratą, norėčiau trumpai pristatyti Sartre‘o individo ir jo supančio pasaulio supratimą. Sartre‘as „Būtyje ir niekyje“, atmetęs racionalistinį daikto-prasmės dualizmą, išskiria dvi būties formas, kurios sudaro būčių pasaulyje pagrindą: būtį-savyje ir būtį-sau, arba sąmoningą būtį. Būtis-savyje Sartre‘o filosofijoje apibrėžiama kaip pastovi, nesikeičianti būtis, kuri savęs nesuvokia. Tokios būties pavyzdžiai galėtų būti, anot Sartre‘o, įvairūs daiktai, kuriais operuojama kasdieniame pasaulyje (kaip kėdė, ant kurios sėdžiu, ar knyga, kurią dabar laikau šalia savęs). Nors šią būtį turi ir žmogus (ir, žinoma, negali jos suvokti), jį papildo sąmoninga, arba suvokianti – būtis-sau, kuri apibrėžia individą ir kuri siekia susijungimo su savo būtimi-savyje, kuris, deja, yra neįmanomas, kadangi tokiu atveju žmogus taptų tik objektu pasaulyje ir šis netektų prasmių.* Skiriamasis šios būties bruožas, o kartu ir žmogaus yra tai, kad ji apsibrėžia save per niekį ir neigimą. Kitaip tariant, dėl pozicinio pasaulio aupratimo ir buvimo jame, sąmonė save supranta tik kaip kieno nors sąmonę. Kitaip tariant, tam, kad žinočiau, kad esu sąmoningas turiu mąstyti apie šią trumpą apžvalgą, apie kompiuterį, kuriuo rašau šį darbą. Sąmonė yra kažko sąmonė, t.y. orientuota į kažką už sąmonės ribų.[6] Sąmonė ir pati save suvokia tik pastatydama save už sąmonės ribų, tada, kai yra matoma kitos sąmonės. Mes suvokiame savo buvimą pasaulyje, tada, kai pajuntame, kad kažkas mus mato. Sąmonė leidžia pasauliui egzistuoti. Jei nebūtų sąmonės, pasaulis būtų gryna būtis-savyje – bereikšmė materija be prasmės, sąmonės ir žinojimo. Mes apibrėžiame objektus ir subjektus per neigimą („šis stalas nėra rašalinė“)[7] ir tik sąmonės dėka galime suteikti objektams prasmes. Žmogus, turėdamas sąmonės niekį yra tuščias lapas, kuris save formuoja peržengdamas ją (t.y. perkeldamas ją į kitą daiktą) ir veikiamas nuolatinio trūkumo jausmo (vedamas nuolatinio troškimo toliau save kurti). Minėtoji būtis-sau, arba sąmonė, yra tai, kas laidžia žmogui pasiekti atsakingą laisvę, taigi ir priklauso nuo jos. Tai Sartre‘as parodo savo novelėje „Siena“, kai su pagrindiniu veikėju uždaryti kalėjiman asmenys, laukdami tokio paties likimo (mirties), tarsi sugyvulėja, nesijaučia esą savimi, pameta nuovoką, kai tuo tarpu pagrindinis veikėjas tuo bjaurisi ir jaučia, kad jis turi laisvę, kurios iš jo negali atimti jokios kalėjimo grotos ar grasinimai – savo sąmonės laisvę, kurią jis pademonstruoja kalėjimo viršininkui nesakydamas tikrosios savo draugų buvimo vietos, kai šis nori juos areštuoti.

Savo pavyzdžiais ir tokiu minties vystymu Sartre‘as prieina keistą išvadą – žmogus, uždarytas tamsiausioje vienutėje gali būti daug laisvesnis už padavėju (ar kuo nors kitu) dirbantį asmenį, besisvadianantį „laisvu“ piliečiu. Žmogaus laisve suvokiama ne pagal situaciją, o pagal požiūrį.[8] Kodėl prieinama tokia išvada? Nors Sartre‘o filosofija remiasi ateistinėmis prielaidomis, į šį klausimą galėtų atsakyti Davido E. Robertso citata – „laisvė miršta ten, kur žmogus bando savo gyvenimą įlieti į tai, kas matoma, o ne tai, kas nematoma.“[9] Kitaip tariant, ne tik Sartre‘ui bet ir visam egzistencializmui laisvė siejosi ne su apčiuopiammomis ekonominėmis gėrybėmis ar santykiu su visuomene (kaip į tai žvelgė dauguma to meto mąstytojų), bet su individo autentiškumo užtikrinimu, kuris (bent jau Sartre‘o filosofijoje) išlieka pakankamai miglota sąvoka. Kodėl tuomet individai nesirenka „ištikymbės sau“, arba autentiškumo, ir daro ką nori, o pasuka prie lengvesnio, neautentiško gyvenimo (pastovaus darbo, rutinos ir t.t.)? Anot K. Jasperso, M. Heideggerio, o taip pat ir J.-P. Sartre‘o toks kelias pasirenkamas todėl, kad tikroji laisvė nėra susijusi su tam tikrais idealizuotais polėkiais, kaip dangaus žemėje statymas, tobulas visų sugyvenimas priešistorinėje komunoje moderniomis sąlygomis, ar visiškas veiksmų pasirinkimo ir kūrimo atidavimas individo valion. Laisvė egzistencialistinėje filosofijoje siejama su nuolatine atsakomybe arba tam tikra susidūrimo su niekiu forma (pas Kierkgaardą – kančia, Heideggerį – mirtis, pas Sartre‘ą su pačios būties niekiu), taigi tam tikra prasme ir yra susijusi su niekiu – nuolatine nežinia ir netikrumu dėl to, kas turi būti. Sartre‘as šitai patvirtina, teigdamas, kad nerimas yra laisvės manifestacija.[10] Individų nusisukimui nuo savo autentiškumo, o taip pat ir laisvės išpildymo (kurį kiekvienas, anot jo, gali įgyvendinti) paaiškinimui, Sartre‘as savo ontologijon įveda „blogo tikėjimo“ (mouvaise foi) sąvoką, kuri reiškia savo pačio likimo atidavimą arba savęs suvaržymą paliekant kaip duotybę, t.y. tam tikros teorijos ar doktrinos determinacijai. Kitaip tariant, tai nemalonios tiesos pakeitimas maloniu melu sau pačiam. Šitaip Sartre‘as aiškina ir religijos nepagrįstumą: Dievas, bei jo nustatytas idealas tampa tikslu, kurio reikia siekti visą gyvenimą (taigi, susiėjimo su sava būtimi-savyje, kurios neįmanoma sujungti su būtimi-sau), tačiau pats tikslas yra nežinomas ir nepasiekiamas, kadangi pats Dievas negali egzistuoti bei netobulų ir iškreiptų savo „atvaizdų“ (kurių niekas nėra matęs). Tai kyla dėl nuolatinio būties-sau trūkumo pojūčio. Dėl blogo tikėjimo, pasitelkiant K. Jasperso pavyzdį, darbininkas prie mašinos, kuris orientuojasi tik į dabartinius tikslus, nekontempliuoja savo gyvenimo kaip viseto (totality) ir savo pasirinkimų kaip visumos, todėl ir pasirenkamas toks, lengvesnis, o kartu ir nelaisvas gyvenimas, kuris taip pat yra laisvo pasirinkimo padarinys. Sartre‘o nuomone, pasirinkimas taip pat yra vienas iš kertinių laisvės bruožų (be Kierkegaardo išreikštos idėjos, kad žmogus yra būtybė, gyvenanti savo pasirinkimais). Kaip rodo ši Sartre‘o ontologijos dalis, individas ir jo laisvė yra suprantami radikaliai individualistiškai. Tačiau kaip Sartre‘as supranta visuomeninius santykius?

Sartre‘o filosofijoje santykis su kitu dažnai yra apibūdinamas sąvokomis „žvilgsnis“ ir „kitas“. Mes veikiame pasaulyje ne vieni, yra ir kitos sąmonės, kurios interpretuoja ir suvokia savo aplinką. Kiti individai suvokia mane naudodamiesi žvilgsniu. Kaip teigia Sartre‘as, viena iš priežasčių, neleidžianti individui realizuoti savo laisvės yra būtent šie santykiai. Individas, paveiktas kito objektyvuojančio žvilgsnio, padarydamas sąmonės perkėlimo žingsnį, pradeda į save žiūrėti kaip į daiktą, matomą iš šono, t.y. į būtį-savyje. Šis žvilgsnis yra varžantis, kadangi kitas, žiūrintis į mus, nors ir yra suvokiamas kaip sudaiktinantis ir tuo pačiu nužmoginantis (kadangi neina atsižvelgti į būtį-sau), kartu ir užima viršesniojo poziciją, kadangi jis gali vertinti. Keisdami savo elgesį pagal numanomą objektyvaciją, patys bandome save suvokti kaip laisvus ir sąmoningus individus bei apversti šį santykį patys objektyvuodami kitą. Šitaip sukuriami priešiški (nebūtinai tai suvokiant) santykiai tarp individų, kurie vienas kitą verčia į save žiūrėti kaip į daiktus iš šono ir save identifikuoti pagal jų matymą. Panašią  mintį išreiškė J. Lacanas, teigdamas, kad mes save matome taip, kaip manome, kad mus mato kiti. Identifikuojame save pagal tą numanomą matymą ir blogo tikėjimo „padedami“ varžome savo laisvę. Šiai tezei iliustruoti Sartre‘as pasitelkia padavėjo pavyzdį. Padavėjas iš pirmo žvilgsnio yra laisvas, niekur neužrakintas, tačiau savo vidinėje būtyje jis niekada nebuvo laisvas. Jis įeina į kambarį kaip padavėjas, neša padėklą kaip padavėjas. Jo judesiai net ir ne darbo metu yra panašūs į padavėjo. Šiuo atveju, anot Sartre‘o, šis asmuo savo individualumą iškeitė į profesiją, kuri tapo jo esybe. Jis visiškai įėjo į tą vaidmenį, kurio iš jo tikisi žmonės. Taigi ir jo laisvė buvo paminta, kadangi jo individualumas buvo pamintas beveidės profesijos vardan.[11] Kitaip tariant, galima teigti, jog Sartre‘as santykius tarp individų vaizduoja kaip susvetiminančius, t.y. tokius, kuriais vienas individas gali sudaiktinti kitą individą (ir vice versa), ir šis, veikiamas kito individo žvilgsnio, atitinkamai pagal savo suvokimą koreguoja elgesį taip, kad šio individo žvilgsnis liktų patenkintas (jei aš skaitau pranešimą auditorijoje, auditorija iš manęs tikėsis atitinkamo elgesio, kurio vaizdą aš ir bandysiu sukurti, pats dažnai tiesiogiai to nesuvokdamas).

Apibendrinant galima teigti, kad Sartre‘as formuoja visai kitokią, palyginus su  tuo metu plintančiais struktūralistiniais tyrinėjimais, kurie koncentruojasi į materialiąją individo erdvę ir jos santykį su laisve ir jos supratimu. Sartre‘as šiuo atveju teigia, kad jokios materialios sąlygos negali suvaržyti žmogaus laisvės. Ji tėra suvaržoma blogo tikėjimo, kuris leidžia nuleisti rankas save įtikinus tam tikro reiškinio duotybe bei determinacija individo atžvilgiu. Sartre‘as šiuo atveju griežtas – neįmanoma sukurti žmogaus elgesį determinuojančios laisvės teorijos, neužkrečiant jos blogu tikėjimu, kadangi laisvė pasiekiama per autentiškumą, kuris šiomis teorijomis būtų varžomas. Laisvė, anot jo, yra suprastina kaip nuolatinis susidūrimas su savo niekiu, t.y. nuolatinio nerimo pagalba atsirandantis savo galimos nebūties suvokimo akivaizdoje. Kartu tai yra ir nuo individo, o ne nuo kokių nors institucijų priklausantis dalykas..

Vietoje išvadų

Šioje vietoje norėčiau sustoti ir apibendrindamas pažymėti, kad egzistencialistų išreikštas, o Sartre‘o išplėtotas požiūris parodo kitą laisvės, kaip idealaus siekio, pusę, nors, žinoma,  ir galima klausti ar visiško laisvės teigimas iš individo perspektyvos taip pat nėra tik blogas tikėjimas. Apskritai blogo tikėjimo koncepcija galbūt dėl savo daugiaprasmiškumo, ištraukta iš Sartre‘o teorijos, įvairiose socialinėse teorijose atvedė prie pakankamai radikalių rezultatų – S. de Beauvoir, naudodamasi Sartre‘o koncepciją, inspiravo trečią radikaliojo feminizmo bangą bei tam tikras kitas teorijas, todėl galima manyti, kad egzistencialistinė laisvės teorija gali būti pernelyg pavojingas dalykas.

Sartre‘ui galima priekaištauti ir dėl, atrodytų, politinio aspekto nepalietimo, tačiau toks žvilgsnis veikiausiai būtų pernelyg trumparegiškas. Laisvės kaip nerimo, kančios bei nuolatinio susidūrimo su niekiu (ar mirtimi) idėja leidžia kitaip pažvelgti į pačios laisvės sampratą. Plačiajame ir intelektualiniame šiandieniniame diskurse laisvė yra piešiama, kaip tam tikra vertybė savaime, kurioje užtikrinus laisvę kiekvienam arba tiesiog jos (žinoma) atriekus kiekvienam vienodai, bus užtikrinta santarvė, pilnatvė ir kitos gražios sąvokos, asocijuojamos su tobulos tvarkos ar individo laimės užtikrinimu. Sartre‘as egzistencialistai šiuo atveju iškelia laisvės, kaip tam tikros naštos idėją. Laisvė yra suprantama kaip ne toli gražu laimę užtikrinantis, tačiau sunkus ir tvirtos valios reikalaujantis dalykas, kuris toli gražu nėra nevaržomas poreikių tenkinimas ar ekonominės gerovės užtikrinimas. Toks supratimas, ko gero, padėtų šiek tiek nuosaikiau pažvelgti į šiuolaikinėje visuomenėje ir politinėje erdvėje skambančius pareiškimus, kad individo laisvė turi būti užtikrinama ir plečiama bet kokia kaina. Egzistencialistinis Sartre‘o požiūris, neatsižvelgiantis į materialią situaciją ir jos keliamus klausimus, buvo, be jokios abejonės, aršiai kritikuojamas (ypač M. Mearleau-Ponty) ir kartais net pašiepiamas, kaip visiškai bevertis ir nepagrįstas kalbėjimas sudėtingomis frazėmis, tačiau tai nesumenkina paties požiūrio į laisvę kitoniškumo ir šio kitoniškumo vertės – laisvės kaip naštos, arba susidūrimo su nerimu, tema tik probėgšmais liečiama kitų filosofinių srovių apmąstymuose, nuolat brukant jos idealistinį supratimą, kuris dažnai (nepaisant bandymų paneigti tai) nurodo į laisvės sampratą, kuri reikštų atsakomybės nusikratymą.

Verta paminėti ir tai, jog daug kritikų išreiškė, požiūrį, jog toks požiūris į laisvę buvo dažnai vertinamas kaip pernelyg pesimistiškas, kadangi egzistencializmo keliama laisvės sampratos problema prieštarauja iki tol vyraujančiai laisvės kaip savotiško „lengvo gyvenimo“ užtikrintojo supratimui. Nors ir užsimenama apie laisvės atnešamą atsakomybę, ši toli gražu nėra paliečiama tokiu mastu kaip Sartre‘o ir kitų egzistencialistų, kurie laisvės nesieja su nežaboto gyvenimo malonumais arba ekonominių gėrybių gausybe. Pats Sartre‘as į savo kritikus, kaltinančius jį kvietizmu ir pesimizmu, atsigręžia savo garsiojoje paskaitoje „Egzistencializmas yra humanizmas“, kurioje leidžia suprasti, kad jo iškeltas požiūris į individą bei jo laisvę toli gražu nėra pesimistiškas. Priešingai – galima aiškiai suvokti, jog toks požiūris (o ypač laisvės įmanomybės bet kokiu atveju skelbimas) yra ir optimistiškas – kaip teigia pats filosofas, toks požiūris turėtų skatinti individą imtis likimo į savas rankas ir nepasiduoti Pigmaliono efektui ar kokiai nors teorijai, determinuojančiai žmogaus elgesį ir taip tik didinančiai blogo tikėjimo mastą.

Paveiktas aršios kritikos, Sartre‘as vėlesniuose savo filosofiniuose veikaluose ieškojo atspirties labiau praktinėje erdvėje, todėl pradėjo linkti prie marksistinio požiūrio, nors ir neatmetė savo egzistencialistinių samprotavimų. Anot jo, egzistencializmas gali padėti prikelti ir suteikti daugiau dvasios tuo metu (6 – 7 deš.) sustabarėjusiam marksizmui, o kartu ir suteikti prasmę marksistinei laisvės koncepcijai, kuri, anot Sartre‘o, nuo pat Marxo laikų liko neišspręsta.[12] Šis naujas Sartre‘o požiūris, atsiradęs dėl dviejų radikaliai skirtingų koncepcijų – marksizmo,  eliminuojančio laisvę, bet jos neapibrėžiančio bei Sartre‘o egzistencializmo, teigiančio laisvės galimybę būti visur, iškelia ne vieną klausimą ir sukuria ne vieną paradoksą kurių išnarpliojimo reikalauja tolimesnės studijos, tačiau, manau, nereikia įrodinėti, kad egzistencializmas dėl savo kitoniško laisės suvokimo bei marksizmas dėl tam tikrų opių šiuolaikinio kapitalizmo problemų palietimo, reikalauja tolimesnių studijų, o šių dviejų filosofijų suderinimas gali duoti ne vieną atsakymą ir padėti suteikti egizstencialistinei laisvės sampratai tvirtumo.

---

[1]Jean Paul Sartre, “Egzistencializmas yra humanizmas”, < http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/117-2005-m-nr-2-vasaris/254-jean-paul-sartre-egzistencializmas-yra-humanizmas-1.html> [žiūrėta 2010 12 20].

[2] Ten pat.

[3] Jean-Paul Sartre Being and Nothingness,  Abingdon:Routledge, 2010, 5.

[4] Jean-Paul Sartre “Egzistencializmas yra humanizmas” <http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/117-2005-m-nr-2-vasaris/255-jean-paul-sartra-egzistencializmas-yra-humanizmas-2.html> [žiūrėta 2010 12 20]

[5] Jean-Paul Sartre Being and Nothingness, Abingdon:Routledge, 2010,  241.

* Būtį-sau šiuo atveju reikėtų suprasti kaip sąmonę, o sąmonę, Sartre‘o terminais kalbant, kaip niekį, per kurį mes suvokiame šį pasaulį. Kitaip tariant pati sąmonė yra niekis, tačiau mes ja pasinaudojame suvokdami objektus mus supančiame pasaulyje. Sąmonė yra tuščia, jeigu neturime objekto, į kurį ją koncentruojame.

[6] Jean-Paul Sartre Being and Nothingness, Abingdon:Routledge, 2010, 17.

[7] Ten pat.

[8] John Killinger „Existentialism and Human Freedom“, The English Journal, vol. L, no. 5, 1961,  304.

[9] David E. Roberts Existentialism and Religious Belief, New York:Oxford University Press, 1959, 106.

[10] Jean-Paul Sartre Being and Nothingness,  Abingdon:Routledge, 2010,  59.

[11] John Killinger „Existentialism and Human Freedom“, The English Journal, vol. L, no. 5, 1961,  304.

[12] Jean-Paul Sartre “Marxism and Existentialism” iš Critique of Dialectical Reason, <http://www.marxists.org/reference/archive/sartre/works/critic/sartre1.htm> [žiūrėta 2011 01 08]