TSPMI SMD tinklaraštis

Komunistinis SMD savaitgalis, arba Diskusijos apie lenkus, žydus ir metalą

Naujienos Projektai ir veiklos

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Ką galima parašyti apie beveik tris dienas trukusį Studentų Mokslinės Draugijos susitikimą Balninkuose? Kaip žmogui, pratusiam prie skaičiavimų ir tiksliųjų mokslų kalbos, iš pirmo žvilgsnio atrodo sunku išplėsti aprašymą iki bent jau kuklios miniatiūros apimties straipsnelio. Greičiau jau norisi brūkštelti trumpą pasakojimą, tinkantį tarp apflštrūdelio gabalėlio ir gurkšnio arbatos. Ir vis dėlto, pamąsčius apie tai giliau, skaičiai ir šįkart manęs nenuvilia.

Tai, kad 15 žmonių viešėjo spalio 8-10 dienomis, (daugmaž) 100 kvadratinių metrų namelyje, stovinčiame per 23 kilometrus nuo Molėtų (ir 213 nuo Sedos) pasako tik tiek, kiek galima perskaityti eiliniame DELFI straipsnyje su debilizuojančia statistika. Arba žemo biudžeto B klasės siaubo filmo scenarijuje, prie kurio nagus prikišo Bruno Mattei. Esu įsitikinęs, kad ne tai domina šio straipsnio skaitytojus. Greičiau jau – ką ten veikėm, ką nutarėm ir kas tai yra Dementavičiaus bangos. Besirenkant naratyvą svarsčiau ir tokius variantus, kaip “[patetiška žinomo, tragiškai žuvusio/nelaimingai įsimylėjusio/ekscentriško rašytojo/mokslininko/prasigėrusio poeto citata] – turbūt tai puikiausiai tinka iliustruoti praėjusią išvyką”, ar “Tą-ir-tą dieną ten-ir-ten vyko tas-ir-tas”, arba “Už septynių miškų, už septynių ežerų, už dvidešimtseptynių kalnų stovėjo namelis, o jame…” ir nors pasirinkau mažiau romantišką variantą, visgi įterpsiu keletą pasakiškų elementų tekste apie MOKSLINĘ draugiją. Štai ir jie: šviesa žaidžiantys Molėtų rajono ežerai, rūku apsemtos pievos ankstyvą rytą, saulėtos dienos ir žvaigždėtos naktys, auksinio rudens spalvų orgija neleidžianti akių kolbelėms pailsėti, Balninkų miestelio atmosfera. Manau straipsnio nuotaika kiek praskaidrėjo. Tai dar ne viskas, bet esu daug prisiklausęs apie kalbos, kaipo tokios, netobulumus ir nesugebėjimą perteikti ja svarbiausių minčių, todėl pereisiu prie kitų įvykių, kuriuos taip pat verta paminėti.* Prie vietovės aprašymo dar sugrįšiu.

Įkurtuvės

Šio poskyrio raktažodžiai: penktadienio popietė, vakarienė, koklinis pečius, Lost, patefonas, plokštelė “у нас молодых”. Penktadienį maloniai mus pasitiko šalti ir tamsūs namelio kambariai, o taip pat niūrūs garsai iš mano skrandžio. Neteko kartotis prašant kibti darban (kai kuriais atvejais buvo pasiduota jau po pirmo karto). Visiems stovyklos dalyviams dar nespėjus atvykti, pečius jau buvo sušilęs (ir dar neperšilęs), o čili sriuba gatava. Ir ne todėl, jog dirbome labai sparčiai. Tiesiog kai kam kilo… logistinių sunkumų ieškant optimaliausio kelio. Bet po kelių valandų Sigita, Antanas ir Mantas pasitenkino bet kokiu keliu. Drįstu netgi teigti – visiškai neoptimaliu. Kol virtuvėje tarp penne makaronų skildinėjo tunos aminorūgščių ryšiai, svečių kambaryje įsivyravo akademinis ginčas dėl to, kokį filmą žiūrėsime.** Pavyko išvengti demokratinio sprendimo ir tiesiog įsijungėme futbolo varžybas. Ir kalbėjomės.

Studentų Mokslinėj Draugijoj viskas remiasi komunikacija. Ir nekalbu apie paprastą kalbos, kaip įrankio pasiekti tikslams, supratimą. Tai yra tarsi šilta vonia su burbulais – malonu praleisti šitaip laiką prie užkandžio ar su gėrimu, geriau susibendrauti, leisti burbulams daryti visą darbą (komikso burbulai?). Svarbu patogiai įsitaisyti. Taip pat sukelia raukšles. Nenorėjau pradėti straipsnio citata, aip pat nesinori jo citata užbaigti. Todėl įdėsiu vieną čia, vidury. “Painiava yra geriausia komunikacijos forma” – Arūnas. Nevaidinsiu, jog suprantu ką citatos autorius turėjo omeny, bet pirma mano mintis-analogija: geriausias būdas pažinti miestą yra jame pasimesti. Taigi vienas iš šio savaitgalio tikslų buvo pasinerti į bendravimą su kitais studentais ir su kiekvienu jų susipainioti ir sumišti, nuolatos mintyse kartoti klausimą “Ką dar galiu iš tavęs įdomaus išgirsti?”. O buvo ką, patikėkite. Pradžioje – patefonas, skleidžiantis Vytauto Kernagio dainas, kurios nepaisant (o gal visų pirma dėl) senobinio ūžesio skambėjo jauniau. Vėliau – stovyklos narių pranešimai.

Stovyklos narių pranešimai

Kaip savišvietos renginiui pridera, ne tik įsijungėme šviesą ir „iššokusius“ kamščius. Mes taip pat stengėmės sutekti išliekamąją vertę savaitgaliui, pradedant nuo šeštadienio. Justino Dementavičiaus pranešimas apie valstybės raidą Lietuvoje koncentravos ties pačiu valstybės terminu ir jo kilme. Dalį atsakymų, pasirodo, galima surasti Simono Daukanto raštuose bei jo polemikoje su Motiejum Valančium. Taip, ir mes, lietuviai, turėjome savo Chomskio-Foucault debatus.

Popietę praleidome, klausydamies Sigitos Stankevičiūtės žodžių apie ekonominę krizę, atsižvelgiant į Kondratievo ekonominio ciklo teoriją. Prognozės prastos – iki 2018 metų klimpsime į skurdo ir visuotinės depresijos bedugnę, pakeliui nusitempiant viską, kas mums ir artimiesiems brangu. Galimas taip pat kitas variantas, kad tiesiog iki to laiko ekonomikos augimas lėtės. Tai visiškai nesutampa su mano horoskopu.

Pranešimas numeris 3 kalbėjo apie Izraelio politiką Vakarų Kranto atžvilgiu. Daugumai dalyvių šie procesai buvo visiška naujovė, tad nepaisant fakto, jog Antanas Manstavičius pristatinėjo ilgiausiai, visi klausė įdėmiai. Pati tema yra iš tų, kurios gali sukelti aštrias diskusijas. Tiesa, stovyklos tikslas jau greičiau buvo susirasti draugų visam gyvenimui, o ne priešų iki gyvos galvos.*** Kaip pavadinti Izraelio veiksmus palestiniečių atžvilgiu? Vieniems tai apsisaugojimas, kitiems – problemos eskalavimas. Gana paminėti tik tiek, jog tema verta susimąstymo bei gilesnių įžvalgų.

Vakare atvykusi docentė Ainė Ramonaitė pristatė naują klausimą – strategijos Lietuva 2030 kūrimą. Mano manymu tai svarbiausias savaitgalio įvykis. Geros idėjos atsiranda pavienių žmonių galvose, pačiose netikėčiausiose vietose, todėl svarbu jas išsakyti prieš užmirštant. Ypač, jei kalbama apie valstybinės svarbos reikalus, kurių planavime gali (ir turėtų) prisidėti kiekvienas pareigingas pilietis. Pagaliau ar ne dabartiniai studentai kažkada taps Lietuvos elitu? Strategija dar tik planuojama, jos kūrime dalyvauja daugelis viešo ir privataus sektorių atstovų, ir vis dėlto mes dar neturime panacėjos visoms mūsų bėdoms. Neturim netgi aspirino lengvam peršalimui. O svarbiausia tai, kad planuojami namai, kuriuose tai MUMS, jauniems žmonėms teks gyventi ilgiausiai. Tad mums turėtų rūpėti, į kurią pusę atsidarinės durys, kokio dydžio langus įmontuosime, ir kaip aukštai bus staktos.**** Ir apskritai, ar statysime tvirtą trobą su centriniu, atominiu pečiumi, ar kasime olą, it būrai hobitai.

Anksčiau žadėjau dar pratęsti Balninkų temą. Žmones ten atrodo laimingi. O gal tiesiog daug šypsojos, nes Saulė švietė jiems į akis. Keliaujant miestelio gatve užkalbino mus ponia Agnė Dūdaitė, akivaizdžiai susidomėjusi ką tiek jaunimo gali veikti vėlyvų rudens šeštadienio rytą. Taigi vėl trumpa painiava privedė mus prie puikių rezultatų – grupę nusprendė pagloboti labai gerai išmananti vietos istoriją bei geografiją gidė, kuri parodė svarbiausias vietas ir papasakojo įdomybių apie paminklą, bažnyčią ir pagrindines gatves. Apsilankėme taip pat Balninkų stiklo muziejuje su plastmasiniais langais. Ten matėme daug… stiklo. Įvairių atspalvių, formų, dydžių ir funkcijų. Tai rodo vietos gyventojų užsispyrimą. Įkurti pirmą stiklo muziejų  Lietuvoje (nesudaužiant jokio eksponato) turėjo kainuoti daug kantrybės, atkaklumo ir užsispyrimo, lygiai taip pat kaip su 2006-ais metais atkurta miestelio vėliava.

Pabaigai norėčiau padėkoti Justinai už tai, kad suorganizavo tokį šaunų savaitgalį ir nei karto netrūko jai kantrybė; dėstytojai Ramonaitei už praturtinančius pokalbius; komandai, atsakingai už maisto atsargas – komunos kulinarai atliko savo funkcijas pavyzdingai, nieks negėrė tuščiu skrandžiu. O teisingumo dėlei, leiskite dar išvardinti visų vardus: Ainė, Aivaras (jis prašė, kad jo neminėčiau), Antanas, Augustė, Dovydas, Julija, Justina, Justinas, Kristina, Laura, Mantas, Monika, Sabina, Sigita, Tomas. Pavardes rasite Priede nr.1.

Priedas nr. 1

Dementavičius, Juodišiūtė, Juozaitytė, Karmazinaitė, Manstavičius, Marcinkevičius, Meškytė, Pupinis, Ramonaitė, Ravaitytė, Skarolskis, Stankevičiūtė, Tamelytė, Zdanevičiūė, Žukauskas.

Priedas nr. 2

Dementavičiaus bangos – ekonominio-socialinio-psichologinio aktyvumo svyravimų (ekopsichosocialinės) bangos, kurių periodas trunka tiksliai vieną dieną. Išrastos 2010 metais spalio 9 dieną. Dar vadinamos Demen-J bangomis.

---

* Aš nebėgu iš mūšio lauko. Džentelmenai tai vadina “taktiniu pasitraukimu”.

** Kaip sako senas posakis apie komunizmą – tada buvo geriau, nes nieko nebuvo, bet viskas buvo. O dabar viskas yra, bet nieko nėra. Duok žmogui pasirinkimą, jis tuojau taps nelaimingas.

*** Aš nuoširdžiai tikiuosi, kad priešų taip ir nieks nesurado.

**** Stakta į virtuvę ne kartą artimai pabendravo su daugelio stovyklautojų kaktomis.