TSPMI SMD tinklaraštis

Pirmuosius GSA metus prisimenant

Giluminių studijų akademija Naujienos

Jei kas iš garbiųjų blogo skaitytojų buvo šių metų Santaroje-Šviesoje, galėjo nugirsti kupiną entuziazmo A. Mickūno pasakojimą apie tai, kaip Atviros visuomenės kolegijos (AVK) studentai, jau nebesant G. Soroso pinigų, pabandė susiburti į kasmetinę neformalią konferenciją. Joje, kaip buvo tikimasi, kolegijos absolventai ir dėstytojai tiesiog prisimintų tą laisvą, akademinę diskusiją, kurią jie surado AVK. „Juodi krantai” (JK) visa tai pasivadino.

Giluminių studijų akademija (GSA), rodos, gimė iš tos pačios ar bent tikrai artimos nostalgijos kažkam, kas pasilieka už universitetinių programų ribų. Tiesa tokia, kad minėtos dvi idėjos skiriasi ne tik tarpusavyje, bet ir nuo pramotės, AVK. JK tai jau daugmaž patyrę akademiniai rašeivos ir oratoriai; GSA tai, pirmiausia, besimokantys apčiuopti ir įtikinimai pristatyti mokslinę problemą studentai. JK laisva žaismė; GSA – gana formalūs įsipareigojimai Universitetui ir darbai. JK siejasi su nežinojimu, kuriame tavo kolegos duoda koordinates; GSA – su ambicija pagilinti tai, kas tau rūpi. AVK, šiuo atveju, auksinis vidurys tarp šių dviejų polių.

Deja, panašu, kad vienas polis nyksta, kai, tuo tarpu, GSA tik žengia pirmuosius ir, reikia pripažinti, nedrąsius žingsnius ieškant savo veido. Norint paaiškinti, kodėl tie žingsniai nedrąsūs ir išvengti institucinių abstrakcijų reikėtų aiškiai nurodyti, kad GSA tai pirmiausia studentai, kurie gilina savo žinias apie vieną ar kitą specifinę temą ir, bendraudami su dėstytojais, kuria tai, kas ir yra vadintina akademija. Taip žiūrint geriausia trumpai apibendrinti, ką sugebėjo ir ko dar nesugebėjo padaryti GSA.

Ką tikrai sugebėjo gauti studijuojantys – žinių apie dalykus, kurie jiems pasirodė įdomūs ir patrauklūs. Ar tai būtų Vakarų Afrika, ar Holivudo kino pramonė, ar etninis terorizmas, ar liberalios minties kritika, ar bet kuri iš rašytų temų, galima sakyti, kad studentams pavyko išvysti tą lauką, medžiagos apimtį, kryptis, kuriomis galima klaidžioti gilinant savo žinias. Čia ir slypi kiekvieno ambicingo projekto pagrindinė problema – lauko platumas priverčia kiek pasimesti ir blaškytis tarp bandymų pristatyti pačią temą, noro išspręsti akademinį arba praktinį klausimą, ar tiesiog išskirti dar vieną siauresnį temos aspektą. Parafrazuojant J. O. y Gasset‘ą, aistra gilinti nebuvo pažabota protingu supratimu apie savo galimybes ir pasiryžimą. Atrodo, kad dėl to net tema, kuri pradžioje, pateikiant projektus, buvo pati svarbiausia gyvenime, tapo nuobodi ir atgrasi “finišo tiesiojoje”, atiduodant rašto darbus.

Antras dalykas, kurį galėjo ir nesugebėjo duoti GSA, yra disciplina. Ne ta, griežtoji, nuolat baudžianti, bet ta, kuri skatina studentą suvokti atsakomybę pirmiausia prieš save laiku ir iki galo padaryti bent tiek, kiek įmanoma. Taip pat norėtųsi tikėti, kad nepaisant to, jog temos kyla iš asmeninės aistros vienam ar kitam dalykui, akademijoje atsiras supratimas, kad temos yra svarbios visiems. Kaip universitetas yra valstybės dalis, taip kiekviena tema neša tam tikrą žinią ir gali tapti svarbiu pranešimu kiekvienam, net tiems, kurie nesidomi šiuo dalyku. Tokia aistra pranešti yra geriausias motyvas ne tik pačiam studentui, bet ir dėstytojui, kuris turėtų padėti gilintis į dominantį klausimą. Būtent tai ne tik gali prisidėti prie studento polėkio toliau dirbti šiame bare, bet ir įkvėpti dėstytoją kartu (buvimas, kurio dažnai buvo mažoka) ieškoti atsakymų.

Galiausiai pasiliko tik užuomazgos to, ką galima būtų pavadinti laisva akademine diskusija. Nors, rodos, ji vyko kasdvisavaitiniuose susitikimuose, kažkiek internetinėje erdvėje, truputį baigiamojoje vasaros “konferencijoje” Balninkuose (ačiū Justinai), tačiau tema tikrai verta dėmesio, kai apie ją kalbama ir norima kalbėti visada: auditorijose, pertraukose, su draugais, su vadovaujančiu dėstytoju ar su tiesiog netyčia sutiktu kolega. Akademija, kuri trunka dvi akademines valandas, negali pateisinti savo vardo. Vėlgi, padėti gali tik aistra. Bet, prisiminkim, protinga aistra. O kol kas – žinokim kas yra blogai ir nebijokime to keisti. Ir keistis.

GSA dėstytojas