TSPMI SMD tinklaraštis

SMD Vasaros ekspedicijos Ukmergėje dienoraštis

Naujienos Projektai ir veiklos

Šiemet tradicinė SMD vasaros ekspedicija vyko Ukmergėje liepos 7-11 dienomis. Šįkart buvo renkami duomenys ilgalaikiam VU, KU ir VDU mokslininkų vykdomam projektui „Sąjūdžio fenomenas: pilietinio judėjimo tinklaveikos studija“. Ekspedicijoje dalyvavo minėto projekto vykdytojai dr. Ainė Ramonaitė, doktorantai Jūratė Kavaliauskaitė bei Justinas Dementavičius, studentai Justina Juodišiūtė, Giedrė Razgutė, Ieva Žilinskaitė, Austėja Trinkūnaitė, Liucija Mažylytė, Sigita Stankevičiūtė bei Mantas Pupinis. Ekspedicijos tikslas buvo išsiaiškinti, kaip šiame mieste susikūrė Sąjūdis. Buvo atliekami kokybiniai interviu su iškiliausiais vietos Sąjūdžio veikėjais bei kitais asmenimis, kuriuos kaip prisidėjusius prie Sąjūdžio kūrimosi Ukmergėje nurodė pirmieji respondentai. Be abejonės, ekspedicijos metu užsiėmėme ne tik darbu, bet ir apžiūrėjome Ukmergės apylinkėse esančias įdomias vietas ir kitaip smagiai leidome laiką. Apačioje pateikiamas trumpas ekspedicijos dienoraštis bei nuotraukos.

Pirmąją dieną į Ukmergę atvykome vidurdienį. Apsigyvenom Ukmergės technologijų ir verslo mokyklos bendrabutyje. Jo kokybę įvertinom teigiamai – kambariai atrodo neseniai suremontuoti, gavom virtuvę ir kitus patogumus. Darbo prasme pirmoji diena nebuvo sudėtinga. Iš pradžių dėstytojos pravedė trumpą instruktažą apie ekspedicijos tikslus bei interviu atlikimą, buvo pasiskirstyta komandomis. Taip pat buvo atlikti trys pirmieji interviu. Vienas jų – su Ukmergės LPS (Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio) iniciatyvinės grupės nariu bei vienu aktyviausių veikėjų Romualdu Kliviu. Jis taip pat buvo vienas iš 1985 metais įkurto Ukmergės kino mėgėjų klubo „Disputas“ iniciatorių bei aktyviausių veikėjų. Šis klubas buvo vienas pagrindinių Ukmergės Sąjūdžio židinių. Vakaras, žinoma, buvo skirtas Pasaulio futbolo čempionato pusfinalio stebėjimui. Ilgiausiai vakarojantys po futbolo dar sužaidė Alias partiją.

Interviu su Romualdu Kliviu.

Justina su Giedre ruošiasi interviu.

Antrąją dieną darbas įsibėgėjo. Viena įdomesnių respondenčių buvo Ukmergės kultūros centro darbuotoja dailininkė Laimutė Dzigaitė, kuri 1988 metais buvo išrinkta į Ukmergės Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Ji papasakojo apie meninę įvairių Sąjūdžio renginių pusę – kvietimų bei plakatų gamybą, salių papuošimą (dažnai sąmoningai sovietinė atributika buvo keičiama neutralia arba lietuviška). Taip pat ji 1988 metais buvo kino mėgėjų klubo „Disputas“ narė. Dauguma šio klubo narių vėliau aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą. Po interviu Dzigaitė pasiūlė apžiūrėti kultūros centre eksponuojamą skulptoriaus Leono Striogos medžio dirbinių parodą. Apačioje pateikiamos kelios nuotraukos iš parodos. Taip pat ji pakvietė ekspedicijos dalyvius rytojaus dieną apsilankyti jos namuose ir apžiūrėti jos kuriamus darbus. Antros dienos vakarą praleidome kino festivalio „Sidabrinės gervės naktys“ renginyje prie Ukmergės piliakalnio. Stebėjome V. V. Landsbergio filmą „Nuo pasaulio stogo“, Linos Lužytės filmą „Jau puiku, tik dar šiek tiek…“ ir Emilio Vėlyvio „Zero II“. Žiūrėdami filmus ragavom nemokamą žirnių košę su spirgučiais.

Leono Striogos darbų paroda.

Kinas ne toks svarbus, kai yra žirnių košės.

Trečiąją dieną darbas tęsėsi. Vienas įdomesnių tądien atliktų interviu buvo su inžinieriumi Juozu Dauniu, kuris 1990 metais prisidėjo atstatant „Lituania Restituta“ paminklą, 1930 metais pastatytą Vytauto Didžiojo garbei, o 1950 metais nugriautą sovietų. Jis taip pat buvo aktyvus Sąjūdžio veikėjas, o jo tuo metu vadovaujama Ukmergės kelių valdyba dažnai parūpindavo sąjūdiečiams reikalingą transportą bei rūpindavosi kitais techniniais dalykais. Pavyzdžiui, Daunys taip pat rūpinosi stiebo, ant kurio pirmąkart Ukmergėje buvo iškelta trispalvė, gamyba. Taip pat buvo atlikti interviu su Janina Galiauskiene, kuri buvo Ukmergės Sąjūdžiui reikšmingo neformalaus gydytojų ratelio narė, o šiuo metu yra Ukmergės TS-LKD partijos skyriaus pirmininkė, bei su dr. Henriku Gintautu, kuris buvo Tėvynės Sąjungos įkūrėjas Ukmergėje. Jis prie Sąjūdžio prisidėjo nedaug, tačiau turėjo nemažai informacijos apie partijų kūrimąsi Ukmergėje. Vėliau aplankėme vakarykštės dienos respondentę dailininkę Laimutę Dzigaitę jos namuose ir apžiūrėjome jos iš įvairių džiovintų gėlių bei lapų kuriamus darbus, o taip pat ir puikų visus sužavėjusį gėlyną šalia namo. Trečiosios dienos vakarą, tuo tarpu kai Jūratė su Aine dar turėjo vieną interviu, kiti ekspedicijos dalyviai laiką leidome prie ežero, kur temstant visus pradėjo atakuoti uodai, o kai kuriuos ir karkvabaliai.

„Lituania Restituta“ paminklas Ukmergėje.

Interviu su dr. Henriku Gintautu jo sode.

Ukmergės LPS iniciatyvinės grupės narės dailininkės Laimutės Dzigaitės darbai.

Ekspedicijos dalyviai kalbasi su Laimute Dzigaite prie jos namų.

Ketvirtą dieną toliau atlikinėjome interviu su Sąjūdžio aktyvistais, o vakare pradėjome ekskursijas po Ukmergės apylinkes. Apžiūrėjome Deltuvos evangelikų reformatų bažnyčios griuvėsius, prie kurių Sąjūdžio metais vieną iš talkų Lietuvos kultūros fondo iniciatyva rengė Sąjūdžio dalyviai. Anot respondentų, šioje talkoje jau buvo panaudota lietuviška atributika – ženkliukai su trispalvės spalvomis ir kt. Ketvirtą dieną užbaigėme stebėdami Pasaulio futbolo čempionato mažąjį finalą.

Ekspedicijos dalyviai prie Deltuvos bažnyčios griuvėsių.

Deltuvos bažnyčios griuvėsiai, prie kurių Sąjūdžio metais buvo rengta viena iš talkų.

Paskutinę ekspedicijos dieną iš bendrabučio buvome išprašyti anksti – 8.30. Dar buvo suplanuoti keli interviu, bet pagal planą ši diena buvo skirta daugiausia ekskursijoms po Ukmergę ir aplink ją. Iš interviu galima paminėti atliktą su Vytautu Česnaičiu, kuris įėjo į Ukmergės LPS iniciatyvinę grupę. Vienas pirmųjų Ukmergės LPS iniciatyvinės grupės koordinacinių susirinkimų vyko jo vadovaujamo kultūros centro teatro „63 kėdės“ studijoje. Tuo metu, kai Jūratė su Liucija ėmė interviu, kiti ekspedicijos dalyviai dalyvavo ekskursiją po Ukmergę, kurią mums surengė Ukmergės muziejaus darbuotojas. Pamatėme Ukmergės piliakalnį, Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, Ukmergės gimnazijas, senamiestį, „Vilkmergės“ alaus barą bei kitas vietas. Vėliau darėme ekskursiją po Ukmergės apylinkes. Iš gamtos paminklų pamatėme žymųjį Moko akmenį (7,5m X 6m X 1,7m) ir „bedugnį“ Žuvintės geizerinio tipo šaltinį, kurio gylis siekia daugiau kaip 5 metrus. Vėliau vykome į Veprius, kur buvo paimtas paskutinis ekspedicijos interviu iš Veprių Sąjūdiečiu Jonu Ženteliu. Apžiūrėjome jo paties renkamą etnografinį, istorinį, kultūrinį muziejų. Taip pat Vepriuose aplankėme žymų dvarą, kuris priklausė daugeliui iškilių lietuvos didikų šeimų: Kęsgailoms, Oginskiams, Šemetoms, Tyzenhauzams, Pliateriams ir kt. Vėliau dvaras buvo perduotas Žemės ūkio ministerijai, o jame 1924 metais įkurta Valstybinė žemės ūkio mokykla. Apžiūrėję Veprius parvykome į Vilnių.

Ekspedicijos dalyviai klausosi pasakojimo apie Ukmergę.

Ukmergės Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.

Ekspedicijos dalyviai prie „bedugnio“ Žuvintės geizerinio tipo šaltinio.

Ekspedicijos dalyviai ant Moko akmens.

Veprių sąjūdietis Jonas Žentelis savo surinktame muziejuje.

Ekspedicijos dalyviai klausosi J. Žentelio pasakojimo.

Veprių dvaras.

Ekspedicijos metu buvo atlikti 31 interviu. Dar neišanalizavus interviu medžiagos galima daryti tam tikras išvadas. Ukmergės Sąjūdžio kūrimosi specifika yra įdomi tuo, kad pagrindiniai jo dalyviai taip pat buvo Ukmergės kino mėgėjų klubo „Disputas“ nariai. Taigi, galima daryti išvadą, kad „Disputas“ buvo pagrindinis Ukmergės Sąjūdžio židinys. Taip pat akivaizdi gydytojų ratelio įtaka Ukmergės Sąjūdžiui. Nemaža dalis respondentų be kita ko pastebėjo, kad Ukmergės valdžia mažai priešinosi Sąjūdžio veiklai nuo 1988 metų, todėl sąjūdiečiai nuo to laiko galėjo veikti beveik nesibaimindami represijų.

Daugiau nuotraukų iš ekspedicijos galima rasti čia.

Parengė Mantas Pupinis.