LUKAS PUKELIS. Regioninė integracija Vakarų Afrikoje: tarp svajonių ir tikrovės

Giluminių studijų akademija

Darbe naudojamų sutrumpinimų sąrašas:

AAFC – Allied Armed Force of the Community angl.- Jungtinės bendrijos ginkluotosios pajėgos

BŽŪP – Bendra Žemės Ūkio Politika

CFA – Communauté Financière Africaine franc. - Afrikos Fiskalinė Sandrauga

ECOMOG – ECOWAS Cease-Fire Monitoring Group angl.- ECOWAS paliaubų stebėjimo grupė

ECOWA S- Economic Community of West African States angl. - Ekonominė Vakarų Afrikos Valstybių Sandrauga. Šalys narės: Beninas, Burkina Fasas, Žaliojo Kyšulio Salos, Dramblio Kaulo Krantas, Gambija, Gana, Gvinėja, Gvinėja Bissau, Liberija, Malis, Nigeris, Nigerija, Senegalas, Siera Leonė, Togas.

ECOWAP – ECOWAS Common Agriculture Policy angl. – ECOWAS Bendra Žemės Ūkio Politika

ES- Europos Sąjunga

NATO – North Atlantic Treaty Organization angl. - Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija

UEMOA – Union économique et monétaire ouest-africaine franc. – Ekonominė ir piniginė Vakarų Afrikos sąjunga. Jai priklauso Beninas, Burkina Fasas, Dramblio Kaulo Krantas, Malis, Nigeris, Senegalas, Togas

WAMZ – West African Monetary Zone angl. - Vakarų Afrikos monetarinė zona. Jai priklauso: Nigerija, Gana, Gambija, Gvinėja, Siera Leonė

Įvadas

Pastaruoju metu vis daugiau pradedama kalbėti apie globalizaciją – procesą, kurio dėka intensyvėja prekybos, kapitalo, žmonių bei informacijos srautai, apimantys visą žemės rutulį ir stiprinantys ryšius tarp tolimiausių pasaulio valstybių. Tačiau pamirštama, arba nepastebima, kad globalizaciją lydi ir kitas procesas – pasaulio regionalizacija. Jis apibūdina tai, kad šalia globaliųjų vis intensyvėja ryšiai tarp vienam geografiniam regionui priklausančių valstybių. Apskritai paėmus, maždaug pusė visų pasaulio prekybos, kapitalo, informacijos bei žmonių srautų vystosi tarp vienam regionui priklausančių valstybių[1]. Taigi, regionalizacija šiandieniniam pasauliui daro lygiai tokią pat įtaką kaip ir kartu su ja atsiradusi globalizacija.

Šių abejų procesų pradžią galime sieti su Antrojo pasaulinio karo pabaiga ir ją lydėjusiu dekolonizacijos procesu, kai suirus kolonijinei sistemai reikėjo ieškoti naujų tarpvalstybinio bendradarbiavimo formų bei mokslo bei technologijų pažanga palengvino bendravimą ir ryšius nepaisant didžiausių atstumų[2].

Visą regionalizacijos procesą galima susiskirstyti į tris pagrindines grupes: bendradarbiavimą ekonominėje srityje, bendradarbiavimą saugumo srityje bei viešųjų politikų koordinavimą. Tiesa, paskutinioji rūšis niekad nebūna savarankiška, o egzistuoja veikiau kaip aukštesnis pirmųjų dviejų bendradarbiavimo rūšių lygis. Šiandieną žymiausios  regioninės organizacijos, pasiekusios minėtąjį antrąjį bendradarbiavimo lygį yra Europos Sąjunga (ES) ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO). Tokia šių organizacijų sėkmė iš esmės paskatino regioninių organizacijų atsiradimą ir įsitvirtinimą akademiniame ir viešajame diskursuose, tačiau kartu paskatino požiūrį, jog regioninės iniciatyvos gali būti sėkmingos tik Vakaruose[3].

Ilgą laiką tokį požiūrį patvirtino kitų šalių patirtis – regioninės organizacijos buvo kuriamos įvairiose pasaulio vietose, tačiau niekur kitur išskyrus Vakarus jos netapdavo sėkmingomis. Ypač akivaizdžiai tą parodo Lotynų Amerikos patirtis – šiame regione kartu su S. Bolivaru ir gimė regioninio bendradarbiavimo idėja, tačiau ilgą laiką jokia regioninė iniciatyva ten nebuvo sėkminga[4]. Tačiau pastaruoju metu vis aiškiau pastebima tokių regioninių organizacijų kaip GCC, ASEAN ar MERCOSOUR sėkmė, kuri verčia suabejoti prieš tai pristatyta mintimi, jog regioninės iniciatyvos yra sėkmingos tik vakaruose.

Šių organizacijų sėkmė verčia atidžiau pažvelgti į regionines organizacijas įvairiose pasaulio vietose. Jau minėtosios regioninės organizacijos pastaruoju metu susilaukia vis daugiau akademikų dėmesio, tačiau kitos, ne tokios sėkmingos organizacijos dažnai lieka nepastebėtos. Būtent tai galima pritaikyti regioninėmis organizacijoms Afrikoje. Dažnai tenka susidurti su požiūriu, jog Afrikos žemynas yra pasmerktas nesėkmėms ir nepasisekimui[5], tačiau labiau išsivysčiusių Afrikos regionų patirtis meta rimtą iššūkį šiam požiūriui. Pastebima tendencija, jog daugeliu atvejų Afrikos valstybių vadovai pirmiausia renkasi „išbandyk Afriką, o tik tada, kas liko“ sprendimą savo problemoms[6].

Šio darbo tikslas yra kritiškai apžvelgti ir įvertinti vienos iš Afrikos regioninių organizacijų, Vakarų Afrikos ECOWAS padėtį ir pateikti tikėtinus šios organizacijos raidos scenarijus dešimties metų laikotarpiui bei palyginti juos su pačių ECOWAS vadovų siūloma vizija. Taip bus bandoma pasiūlyti bent dalinį atsakymą į klausimą, ar Afrikos valstybių bei regionų raidos planai yra pasmerkti amžinam neįgyvendinamumui.

Šiam tikslui pasiekti, pirmiausia bus apžvelgiamas ir analizuojamas įvairių disciplinų ir teorinių mokyklų požiūris į regionalizacijos procesą ir regioninę integraciją, siekiant pateikti teigiamą regionalizacijos apibrėžimą ir regioninės integracijos raidos schemą. Tolesnėje darbo dalyje bus įgyvendinami šie uždaviniai: 1. pritaikyti anksčiau aprašytą regioninės integracijos modelį aiškinant regioninių iniciatyvų ECOWAS sėkmes ir nesėkmes ekonominėje ir politinėje regioninės integracijos plotmėse, 2. identifikuoti pagrindinius faktorius, lemiančius esamą padėtį regione. Paskutiniojoje darbo dalyje, naudojantis šia informacija, bus pristatyti galimi regiono raidos scenarijai dešimties metų laikotarpiui.

1. Regioninės integracijos apibrėžimas bei pagrindinių teorinių prieigų apžvalga

Po Antrojo pasaulinio karo atsirado kaip niekad daug tarptautinių ir regioninių organizacijų, kas savo ruožtu, paskatino regioninės integracijos fenomeno patekimą į akademinių tyrinėjimų sritį. Deja, ilgą laiką vyravusi realistinė tarptautinių santykių mokykla apie regioninę integraciją iš esmės nieko naudingo pasakyti negali. Iš esmės, valstybių tarpusavio bendradarbiavimas ar juo labiau integracija tarp jų, anot realistų, gali būti tik labai trumpalaikis ir silpnas reiškinys[7].

Prieiti būtent tokių išvadų realistus verčia kertinės prielaidos, naudojamos jų teorijoje. Visų pirma jie pagrindiniu analizės vienetu laikydami valstybę kartu priima ir tai, kad valstybės yra iš esmės autonomiški ir autarkiški dariniai[8]. Būtent ši jų savybė iš esmės lemia ir tai, kad valstybės neturi jokio ilgalaikio intereso bendradarbiavimui viena su kita. Ši jų prielaida iš esmės buvo teisinga tuo metu, kada realizmo TS mokykla dar tik kūrėsi (t.y. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse), kai prekyba tarp valstybių iš esmės buvo sustojusi, o valstybės sau reikalingus resursus pagrinde gaudavo iš savo kolonijų[9].

Tačiau po Antrojo pasaulinio karo padėtis smarkiai pasikeitė, ypač Vakarų Europoje. Čia karo nualintų valstybių atkūrimui buvo būtini du pagrindiniai resursai: anglis ir plienas – ir būtent dėl to tarpvalstybinė prekyba šiais resursais pokario metais labai suaktyvėjo[10].  Prekybos apimčių augimas skatino valstybes ne tik pradėti naikinti prekybos barjerus, bet ir kurti institucijas, kurios turėtų prižiūrėti ir kontroliuoti šį procesą. Kitaip tariant, šešios Vakarų Europos valstybės tapo priklausomos viena nuo kitos, kadangi jų ekonominis atsigavimas ir augimas smarkiai priklausė nuo tarpusavio prekybos anglimi ir plienu apimčių. Didelės prekybos apimtys skatino tarpusavio barjerų naikinimą ir bendrų institucijų šiems santykiams kontroliuoti kūrimą, o šie procesai dar labiau skatino prekybos santykių suintensyvėjimą. Šis procesas, kai tarpvalstybinei institucijai perduodamas iki tol valstybės kompetencijoje buvusio klausimo koordinavimas ir vadinamas tarpvalstybine integracija. Jei šis procesas vyksta vieno geografinio regiono rėmuose, jis dar vadinamas regionine integracija.

Galima teigti, kad ankstyvoji integracija Europoje vyko pagal iš esmės tokią schemą:
Prekybiniai ar kitokie santykiai tarp valstybių à Bendrų institucijų kūrimas à Santykių suintensyvėjimas à Naujos institucijos

Ankstyvojo laikotarpio integracijos sėkmė paskatino pirmuosius regioninės integracijos tyrėjus duoti šiai schemai vardą – „Persiliejimas“ (angl. spillover). Anot jų, šis persiliejimo ratas turėjo suktis be galo ir užsibaigti totalia integracija (viso regiono pavertimas vieningu ekonominiu ir politiniu dariniu)[11]. Tačiau jų idėjas gana greitai sužlugdė nepavykę šalia ekonominių sukurti ir politinio bendradarbiavimo institucijas[12]. Ši nesėkmė akivaizdžiai parodė vieną dalyką – barjerų naikinimo ir bendrų institucijų sukūrimo sukeliamas santykių suintensyvėjimas yra pageidautinas toli gražu ne visada, o valstybės saugodamos savo suverenitetą dažnai tarpusavio barjerus ne naikina, o stiprina[13].

Žvelgdami į tą pačią schemą neo-liberalai priėjo prie truputį kitokių išvadų – anot jų, po Antrojo pasaulinio karo pabaigos smarkiai suintensyvėjus prekybos, kapitalo bei žmonių srautams tarp valstybių, jos tapo smarkiai priklausomos viena nuo kitos[14]. Kitaip tariant, kad valstybė galėtų normaliai vystytis ir stiprėti, ji turi prekiauti su kitomis valstybėmis. Kadangi prekyba kuria gerovę abiems prekiaujančioms pusėms jos yra suinteresuotos prekybos barjerų naikinimu ir tuo pačiu institucijų kūrimu santykiams tarp valstybių prižiūrėti. Taigi, anot neo-liberalų integruotos srities dydis iš esmės priklauso nuo faktinio tarpusavio priklausomybės lygio tarp valstybių[15], bei jų pasiryžimo atiduoti dalį savo suvereniteto bendradarbiavimo institucijai tikintis iš to gauti ekonominės naudos[16]. Taigi neo- liberalai truputį papildo neo- funkcionalistų scemą:

Prekybiniai ar kitokie santykiai tarp valstybių + Politinis pasiryžimas bendradarbiauti à Bendrų institucijų kūrimas à Santykių suintensyvėjimas

Neo- liberaliai teorijai taipogi labai pasitarnavo Nobelio premijos laureato Roberto Mundello optimalių valiutų zonų teorija – jos esmė yra ta, jog esant aukštam tarpusavio priklausomybės lygiui tarp valstybių joms tampa ekonomiškai naudingiau turėti bendrą valiutą, o ne kiekvienai atskirą[17]. Vienas iš svarbiausių šios teorijos poveikių yra tas, kad joje yra parodoma, jog didžiausia valstybių tarpusavio priklausomybė esti geografinio regiono viduje ir dėl šios priežasties geografinis regionas tampa optimaliu integracijos vienetu.

Iš esmės ši neo-liberalų įžvalga atkartoja, ką geopolitikai buvo pastebėję kur kas anksčiau. Tiesa, jie prie šito priėjo visai kitu būdu- ankstyvoji geopolitika pasaulį suskirstė tik į dvi dalis: jūrines ir kontinentines galybes[18]. Anot jų, vienarūšės galybės tarpusavyje bendradarbiauja, o su kitarūšėmis konfliktuoja, tad valstybės prigimtis apsprendžia valstybės „draugų ir priešų“ ratą. Aišku, ši įžvalga po kurio laiko buvo peržvelgta ir minėtieji du stambūs analizės vienetai suskaidyti į smulkesnius, kaip kad matome Coheno ar Bzezinskio geopolitinėse schemose[19].

Pagrindinis tokio smulkinimo motyvas gana paprastas- ilgainiui tam tikri regionai pradėjo demonstruoti vis daugiau savarankiškumo, kol galiausiai nebeliko kitos išeities kaip tik laikyti juos savarankiškais, nepriklausomais analizės vienetais. Šis regionų savarankiškumas savo ruožtu pasėkmė to, kad intensyvūs prekybos, kapitalo bei migracijos srautai ilgainiui nulemia daugeliu atvejų savarankišką ir mažai nuo pasaulio priklausančią raidą.

2. Regioninė integracija Afrikoje

Šiandien regioninės organizacijos yra gana dažnas reiškinys, kurį galima atrasti beveik visuose pasaulio regionuose[20]. Tiesa, šios organizacijos yra pasiekusios nevienodo laipsnio integraciją bei turi nevienodo stiprumo institucijas. Savotiškais regioninės integracijos lyderiais galima įvardinti Europos Sąjungą, Mercosour, ASEAN bei Persijos Įlankos Šalių Bendradarbiavimo Tarybą. Tai, kad būtent šios organizacijos yra pasiekusios didžiausio laipsnio integraciją iš esmės nulėmė du veiksniai – pirma, tarp organizacijoms priklausančių valstybių egzistavo didelio laipsnio savitarpio priklausomybė, kuri pasireiškė didelės apimties prekių, kapitalo bei migracijos srautais tarp jų; antra, valstybės noriai sutiko naikinti barjerus tarp savęs ir kurti regionines institucijas taip dar labiau sustiprindamos tarpusavio priklausomybę[21]. Kitaip tariant, šių regioninių organizacijų sėkmę nulėmė tai, kad jose yra stipri tarpusavio priklausomybė, išreikšta intensyviais santykiais tarp valstybių bei politinė valia bendradarbiauti tarpusavyje. Taigi šių organizacijų patirtis iš esmės atitinka neo- liberališką regioninės integracijos schemą:

Prekybiniai ar kitokie santykiai tarp valstybių + Politinis pasiryžimas bendradarbiauti à Bendrų institucijų kūrimas à Santykių suintensyvėjimas

Ypač įdomu tai, kad labai daug regioninio bendradarbiavimo ir integracijos organizacijų yra sukurta Afrikoje[22]. Kai kurios jų (Afrikos Sąjunga ir šiek tiek mažesne apimtimi ECOWAS) yra nukopijavusios savo institucinę struktūrą nuo ES. Tačiau Afrikoje regioninių organizacijų kūrimas (nepaisant, geros jų institucinės struktūros) dažniausiai neiššaukia santykių suintensyvėjimo tarp šalių, o pačios organizacijos tampa iš esmės neveiksnios.

Tokio jų neveiksnumo priežastis gana paprasta- Afrikoje regioninės institucijos dažnai yra kuriamos net nesant pakankamo tarpusavio priklausomybės lygio tarp valstybių ar nesant net būtinųjų sąlygų regioninei integracijai vykti[23] (pvz. taikos ir stabilumo).  Kaip pavyzdį galime pateikti jau minėtąją Afrikos Sąjungą- tikrai nesunku rasti įrodymų, jog tarp jos valstybių nėra pakankamų prekybos apimčių[24], kad joje nevyksta pakankamo lygio kapitalo bei žmonių judėjimas[25]. Galiausiai dalis AS narių yra įsitraukusios į ilgus ir kruvinus pilietinius karus, tad visai nenuostabu, kad integracija šioje organizacijoje iš esmės nevyksta.

Tačiau nepaisant visų Afrikos kontinento problemų, kai kurios regioninės organizacijos tvarkosi visai neblogai. Akademinėje literatūroje galima aptikti aiškų sutarimą, jog Vakarų Afrikos regione veikianti Ekonominė Vakarų Afrikos Valstybių Bendrija (ECOWAS) yra sėkmingiausias regioninės integracijos Afrikoje pavyzdys[26].

3. Regioninė integracija ECOWAS

3.1. ECOWAS protokolas dėl laisvo darbo jėgos judėjimo

Dabartinis Vakarų Afrikos regiono veidas iš esmės buvo suformuotas Berlyno konferencijoje 1885 metais. Šios konferencijos rezultatai regione suformavo savotišką galios balansą tarp Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos valdomų teritorijų. Beveik pusė regiono gyventojų bei ekonominės galios buvo sutelkta britų valdomoje Nigerijoje ir beveik tiek pat Prancūzijos Vakarų Afrikoje. Likusią regiono dalį sudarė Portugalijos, Britanijos kolonijos bei Liberija, turėjusi labai glaudžius ryšius su JAV, tačiau tiek gyventojų skaičiumi, tiek ekonomine galia šių valstybių svarba buvo gana menka (jas galėtume pavadinti Vakarų Afrikos „skeveldrų zona“).

Tačiau toks regiono dalijimas į valstybes yra savotiškai fiktyvus dalykas, kadangi daug kur (ypač šiaurinėje regiono dalyje, vadinamosiose sahel šalyse) aiškių ribų, kurios skirtų valstybes nėra[27] (kartais net patys gyventojai nežino, kurios valstybės piliečiai yra). Dėl šių priežasčių bei dėl milžiniškos sezoninės darbininkų paklausos pietinėse regiono valstybėse, Vakarų Afrikos gyventojai yra viena iš mobiliausių populiacijų pasaulyje- šiandien 7 mln. asmenų gyvena ne savo valstybėje[28].

Tokie intensyvūs santykiai tarp valstybių pasireiškiantys itin dideliais darbininkų migracijos srautais tarp valstybių ir buvo viena iš priežasčių, kodėl buvo sukurta ECOWAS[29] ir tapo pirmuoju realiu darbu, kurį ji nudirbo kaip regioninė organizacija[30]. Protokolai, įteisinantys bevizį režimą tarp ECOWAS narių bei suteikiantys visiems ECOWAS piliečiams teisę legaliai gyventi ir dirbti bet kurioje ECOWAS valstybėje ne ilgesniam nei 90 dienų laikotarpiui buvo priimti 1980 metais, praėjus vos penkeriems metams nuo ECOWAS susikūrimo. Savaime suprantama prie šio integracinio projekto įgyvendinimo labai prisidėjo ir Prancūzų Vakarų Afrikos suskaldymas, kadangi jam įvykus žmonės buvo labai nepatenkinti tarp valstybių naujai iškilusiomis sienomis ir jų spaudžiamos valstybių vyriausybės turėjo pritarti šiam projektui.

Tiesa, šis projektas susidūrė ir su nemažais sunkumais. Kaip ir buvo galima nuspėti pagal pirmojoje darbo dalyje pateikiamą integracijos vyksmo schemą, ECOWAS priimti laisvą darbo jėgos judėjimą tarp šalių užtikrinantys protokolai dar labiau suintensyvino darbo jėgos judėjimą tarp ECOWAS valstybių ir privertė jas imtis priemonių stabdyti šiuos suintensyvėjusius santykius. Akivaizdžiausias to pavyzdys būtų 2 mln. ECOWAS piliečių pašalinimas iš Nigerijos 1983-85 metais. Kitose turtingesnėse ECOWAS šalyse irgi buvo imtasi priemonių, tiesa žymiai silpnesnių, migracijai mažinti. Populiariausia jų- ECOWAS protokolų perkėlimas į nacionalinę teisę nepilna apimtimi, taip pasiliekant sau laisvę spręsti, kada riboti darbininkų migraciją į šalį, o kada ne[31].

Apibendrinant šią darbo dalį, galime teigti, jog ECOWAS protokolai dėl laisvo asmenų judėjimo buvo priimti dėl to, jog reikėjo kontroliuoti aukšto laipsnio valstybių tarpusavio priklausomybę, atsiradusią dėl intensyvios darbininkų migracijos. Tačiau dalis valstybių išsigando neigiamų pasėkmių, kurias gali sukelti šio klausimo sprendimo perdavimas regioninei institucijai ir dėl to vengia pilna apimtimi prisiimti sutartus įsipareigojimus arba, kitaip tariant sukčiauja. Vis dėlto tai, kad šis protokolas yra priimtas ir yra daugiau mažiau veiksnus, yra didelis regioninės integracijos pasiekimas ne tik Afrikos, bet ir pasaulio mastu.

3.2. Bendra ECOWAS rinka ir valiuta

Sukurti vieningą rinką ir turėti bendrą valiutą yra labai aukštas ir sunkiai įgyvendinamas siekis, kol kas pavykęs tik vienoje regioninėje organizacijoje – ES. Tačiau, nepaisant visų su tuo susijusių sunkumų, vieningos rinkos su bendra valiuta įvedimą, kaip savo pagrindinį tikslą yra išsikėlusi ir ECOWAS. Bandant kritiškai įvertinti šio siekio realumą, reikia dar sykį sugrįžti į ankstyvosios dekolonizacijos laikus.

Kaip jau buvo minėta darbe, po Berlyno konferencijos, Vakarų Afrikoje buvo įtvirtintas galios balansas tarp dviejų darinių – Nigerijos ir Prancūzijos Vakarų Afrikos. Tačiau prasidėjus dekolonizaciniam judėjimui dvi Europos galybės skirtingai reagavo į savo kolonijų prašymus suteikti joms nepriklausomybę- Britanija su tuo sutiko gan lengvai ir per daug neprieštaravo šiam siekiui, tačiau Prancūzija, vadovaujama generolo DeGolio turėjo kitokių planų – jie siekė pilnai įtraukti kolonijas į Prancūzijos sudėtį, suteikiant jų gyventojams deramą atstovavimą parlamente[32]. Tačiau toks pasiūlymas netenkino pačių afrikiečių, kurie pasisakė už greitą ir besąlygišką Prancūzijos pasitraukimą. Tai labai supykdė Prancūzijos vyriausybę ir keršydama ji nusprendė Prancūzijos Vakarų Afriką suskaldyti į mažus, ekonomiškai silpnus darinius, tikintis, kad naujos gyvenimo sąlygos Afrikiečių netenkins ir jie savo noru sugrįš pas Prancūziją[33].

Šis sprendimas suardė galios balansą regione ir paliko vieną hegemoninę valstybę – Nigeriją, kurioje gyvena maždaug pusė regiono gyventojų ir yra sukuriama beveik pusė regiono vidaus produkto[34]. Natūralu, kad tokia Nigerijos galia gąsdina kitas valstybes ir joms natūraliai kyla noras kaip nors atsverti Nigerijos galią. Turbūt radikaliausia tokio realistinio mąstymo apraiška būtų Dramblio Kaulo Kranto bei kitų prancūzakalbių regiono valstybių užimta pozicija Nigerijos pilietinio karo metu. Tada šios valstybės rėmė separatistinę Biafrą[35], manydami, jog Biafrai atsiskyrus ir iš Nigerijos atėmus dalį jos naftos telkinių, Nigerija susilpnės ir nustos būti tokia akivaizdžia regiono hegemone.

Nepavykus šiam bandymui tarp Nigerijos ir prancūzakalbių valstybių įsivyravo nepasitikėjimo atmosfera, kuri trukdė tarpvalstybiniam bendradarbiavimui. Ši nesėkmė taipogi paskatino ir prancūzakalbes valstybes pakeisti taktiką ir bandyti Nigerijos galią atsverti ne negatyviomis, o pozityviomis priemonėmis.

Taigi vienintelis joms likęs kelias buvo bandyti atkurti iki dekolonizacijos regione buvusį galios balansą. Tai buvo padaryta 1994 metais, sukuriant Vakarų Afrikos Ekonominę ir Monetarinę Sąjungą (UEMOA). Jos esmė yra muitų sąjungos sukūrimas tarp jos valstybių, taipogi įsteigiant bendrą valiutą- Vakarų Afrikos CFA franką, kurio kursas buvo surištas su Prancūzijos franku, o dabar su euru, o pakeitimo galimybę laiduoja Prancūzijos iždas. Faktiškai UEMOA sukūrimas prilygo Prancūzijos Vakarų Afrikos atkūrimui, kadangi be ekonominės dimensijos jis turėjo ir stiprų politinį krūvį (pvz. Derybose su ES UEMOA dalyvauja kaip savarankiškas vienetas, atskiras nuo ECOWAS[36]).

Nuo sukūrimo 1994 metais UEMOA su Prancūzijos pagalba ne tik padėjo užtikrinti stabilų ekonomikos augimą bei itin žemą infliacijos lygį valstybėse, bet taipogi sugebėjo išsiplėsti ir pritraukti vieną iš „skeveldrinių“ regiono valstybių- buvusią Portugalijos koloniją Gvinėją.

Toks prancūzakalbių valstybių elgesys, žinoma, neramina Nigeriją ir skatina ją ieškoti būdų išlaikyti savo dominuojančią poziciją. Reaguodama į UEMOA sukūrimą ir išsiplėtimą Nigerija bando įgyvendinti panašų projektą kartu su kitomis „skeveldrinėmis“ regiono valstybėmis, išskyrus Žaliojo Kyšulio Salas. Jos pasiūlyta Vakarų Afrikos Monetarinės Zonos (WAMZ) idėja savo esme yra panaši į UEMOA- tai irgi yra vieninga rinka su bendra valiuta, vienintelis skirtumas tas, kad WAMZ neturi jokio išorinio stabilumo  garanto, kurį turi UEMOA.

3.3.. Anglakalbių valstybių bandymas kurti bendros valiutos zoną

Šioje darbo dalyje norėčiau aptarti WAMZ kaip optimalios valiutos zonos realumą ir trokštamumą. Tokį savo pasirinkimą galiu paaiškinti gana paprastai: kaip jau buvo minėta darbe Vakarų Afrikos regioną galima skirstyti į tris dalis- buvusią Prancūzijos Vakarų Afrikos teritoriją, Nigeriją ir skeveldrines (visas likusias) valstybes. Nigerija bandydama kurti WAMZ iš esmės bando padidinti savo galią, pritraukdama skeveldrines valstybes  į savo pusę. Kadangi pastarosios valstybės dėl tokios savo padėties nerodo jokių išankstinių preferencijų vienai ar kitai galybei (kaip bebūtų keista, čia negalima taikyti net kalbinės valstybių skirties- Gana, nors ir yra anglakalbė valstybė, buvo išreiškusi norą prisijungti prie UEMOA). Taigi vienintelis veiksnys, kuris galėtų paversti šį Nigerijos planą realybe yra ekonominė WAMZ nauda skieveldrinėms valstybėms. Taigi šioje darbo dalyje bus analizuojama, ar tikrai WAMZ tokią naudą gali suteikti. Šiam klausimui atsakyti, sieksiu įvertinti WAMZ potencialą remdamasis R. Mundello iškeltais optimalios valiutos zonos kriterijais, kurie visuotinai pripažįstami kaip adekvačiausias tokios analizės metodas.

Taipogi reikėtų paminėti, kad analizę atliksiu tik su WAMZ bloku, kadangi skirti atskirą darbo dalį UEMOA teikiamos naudos įvertinimui būtų netikslinga. Pagrindinė to priežastis ta, kad UEMOA sukūrimas yra nulemtas iš esmės politinių, o ne ekonominių motyvų- konkrečiai noro pasipriešinti Nigerijos hegemonijai ir būtent dėl to ekonominius UEMOA netobulumus su kaupu kompensuoja išorinė Prancūzijos  pagalba šiam blokui. Nemažiau svarbi priežastis yra ta, kad techniškai UEMOA kūrimas bei iš to gaunami kaštai ir nauda yra visai kitokios prigimties, kadangi UEMOA reiškė ne valstybių integraciją, o reintegraciją (kolonijiniu periodu egzistavusios sąjungos atstatymą) ir dėl to UEMOA valstybėms tokie integracijos kaštai kaip savarankiškos monetarinės politikos praradimas buvo žymiai mažesni.

Siekiant įvertinti WAMZ kaip optimalios valiutos zonos potencialą, pirmiausia bus aptariami tokios zonos kriterijai. Nuo pat pirmojo R. Mundelo darbo optimalių valiutų zonų tema iki dabar nelabai kas pasikeitė, esminiai kriterijai ir sąlygos išliko tos pačios, o dabartiniai debatai vyksta pagrinde dėl skirtingų matavimo metodų[37].

1961 metų R. Mundello darbe „Optimalių Valiutos Zonų Teorija“ buvo išskirtos šios sąlygos, minimizuojančios potencialią bendros monetarinės politikos žalą: 1. Makroekonominių šokų simetrija tarp valstybių; 2. Aukštas darbo jėgos ir kapitalo mobilumo laipsnis; 3. Didelis valstybių dalyvių tarpusavio prekybos mastas; 4. Panašus infliacijos lygis.

Taigi, kaip pagrindinę sąlygą bendrai valiutai R. Mundellas nurodė simetriškus makroekonominius šokus tarp šalių (šokais čia vadinami bet kokie dideli makroekonominių kintamųjų pakitimai, kurių neinicijavo valstybė)[38]. Šis kriterijus svarbus todėl, kad įvedus bendrą valiutą, visoms zonos valstybėms bus kuriama bendra monetarinė politika. Kitaip tariant, yra būtina, kad visa zona šokus išgyventų kuo įmanoma tolygiau, nes tik tada valstybės galės džiaugtis bendros valiutos teikiama nauda. O jei dalis zonos kentės nuo infliacijos, o kita dalis tuo pačiu metu nuo recesijos, bendros valiutos ir bendros fiskalinės politikos turėjimas bus žalingas abiems pusėms.

WAMZ atveju net neanalizuojant statistinių duomenų tampa aišku, jog šis kriterijus yra neišpildomas- pagrindinė Nigerijos eksporto prekė ir tuo pačiu metu pagrindinis pajamų šaltinis- nafta, o likusios WAMZ didžiąją dalį savo pajamų sukuria žemės ūkio sektoriuje[39]. Kadangi žemės ūkio ir naftos produktų kainų svyravimai nėra simetriški[40], aišku tampa ir tai, kad valstybių patiriami šokai tokie nebus. Kadangi, kaip jau minėta, WAMZ valstybės labai skiriasi savo dydžiu, tampa aišku, kad didžiausią svorį banko sprendimams turės Nigerija. Tad kitoms valstybėms neišvengiamai tektų susitaikyti su amžinai joms nepalankia politika.

Tačiau šis kriterijus, nepaisant jo svarbos, nėra vienintelis. Dalis ekonomistų įrodė, kad jo neišpildo net euro zona[41], tačiau tai euro gyvavimui nesutrukdė. Kaip pagrindinė atsvara šokų asimetrijai yra nurodomas didelio laipsnio darbo ir kapitalo mobilumas tarp zonos valstybių[42]. Infliacinis arba recesinis spaudimas šalies ekonomikoje taip pat atsiliepia ir kapitalo kainai bei užimtumui, tad darbininkai migruodami iš recesinio regiono į augantį, o kapitalui judant atvirkščiai likviduojamos šoko pasekmės ir grįžtama atgal į pusiausvyros būseną.

Tačiau vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą WAMZ kontekste yra neįmanoma. Visų pirma, kai kurios valstybės nepateikia oficialios statistikos susijusios su gyventojų mobilumu, o kitų pateiktais skaičiais galima abejoti. Sienos tarp valstybių Vakarų Afrikos regione nėra aiškiai demarkuotos bei saugomos, tad apie tikruosius migracijos mastus galime tik spėlioti[43]. Dar vienas su WAMZ susijęs ypatumas yra tas, jog šios zonos valstybės nėra kaimynės, todėl migracija tarp zonos valstybių yra sunkiai galima. Tačiau, šį nepatogumą atsveria tai, kad visi ECOWAS piliečiai gali laisvai keliauti po ECOWAS teritoriją ir gyventi bei dirbti bet kurioje ECOWAS narėje iki trijų mėnesių[44]. Taigi nors, WAMZ dėl geografinių kliūčių negali būti didelio gyventojų mobilumo, jį atsveria galimybė sezoniniam darbo jėgos judėjimui viso ECOWAS viduje. Apibendrinant, galime teigti, kad pakankamų duomenų patikimai atsakyt į šį klausimą nėra, tačiau dauguma mokslininkų[45] yra linkę daryti prielaidą apie šio veiksnio egzistavimą.

Trečiasis faktorius, minimas literatūroje apie bendros valiutos zonos kūrimą yra didelis prekybos mastas tarp zonoje dalyvaujančių valstybių[46]. Šis veiksnys yra svarbus, kadangi bendra valiuta sumažina sandorių sudarymo kaštus, bei riziką, kuri atsiranda iš netikrumo, ar bus galima gautas pajamas užsienio valiuta naudingu santykiu iškeisti į savo valiutą[47]. Tad visai natūralu, jog kuo didesnė prekyba, tuo daugiau lėšų yra atpalaiduojama sumažėjus sandorių sudarymo kaštams, tuo didesnė bendros valiutos teikiama nauda. Tiesa, dar R. Mundellas pastebi, jog didelė prekybos apimtis gali atnešti neigiamų pasekmių šokų simetrijai tarp valstybių[48]. Jei valstybės gamina papildančias prekes, tikėtina, kad padidėjusi prekyba šokų simetriją padidins, tačiau prekyba, pagal gali skatinti šalis labiau išnaudoti savo santykinį pranašumą ir didinti specializaciją, kas šokų simetrijai atsilieptų neigiamai.

Dėl jau minėtųjų aplinkybių, WAMZ valstybės jau yra pasiekusios didelę eksporto specializaciją ir pagrinde eksportuoja naudingąsias iškasenas bei žemės ūkio produktus, todėl prekyba tarp šių šalių vyksta vangiai ir pagrindiniai valstybių prekybos partneriai glūdi už regiono ribų[49]. Be to, net ir laisvosios prekybos zonos bei muitų sąjungos sukūrimas nepadidino prekybos tarp regiono valstybių apimties[50]. Vienintele reikšminga išimtimi galime laikyti Nigeriją, kuri tiekia naftos produktus daugumai regiono valstybių. Tai mums leidžia teigti, jog WAMZ šio bendros valiutos kriterijaus neišpildo, o padidėjusi prekyba, tikriausiai reikštų dar labiau padėjusią gamybos specializaciją.

Paskutinis minimas kriterijus yra infliacijos lygio panašumas tarp zonos valstybių. Vykdant bendrą monetarinę politiką daugiausia laimi tos valstybės, kuriose infliacijos lygis yra aukštesnis, kadangi bendra valiuta dalį infliacijos naštos užkrauna kitoms valstybėms[51]. Tiesa, šią problemą galima išspręsti vykdant fiskalinės ir monetarinės politikos koordinavimą tarp valstybių dar prieš įsivedant bendrą valiutą ir nustatant tam tikros konvergencijos kriterijus. Dalis ekonomistų netgi teigia, jog bendros valiutos suponuojama fiskalinė drausmė yra viena iš svarbiausių bendros valiutos teigiamų pasekmių[52].

Apskritai, WAMZ valstybėse vidutinis infliacijos lygis yra aukštesnis negu UEMOA, tačiau skirtumai tarp valstybių irgi yra labai ženklūs[53].  Dažniausiai nuo infliacijos labiausiai kenčia Nigerija, kadangi jos iš naftos gavybos gaunamos pajamos labai blogai atsiliepia jos fiskalinei drausmei. Grupė ekonomistų, tyrusi potencialų WAMZ poveikį nustatė, kad dėl valstybės dydžių asimetrijos ir ženkliai didesnės infliacijos, iš WAMZ naudos galėtų gauti tik Nigerija ir Gana- didžiausios ir labiausiai į infliaciją linkusios valstybės[54]. Be to, anot jų, įvedus bendrą valiutą šiandieninėje situacijoje, būtent iš infliacijos kylanti nauda/žala sudarytų didžiąją dalį viso bendros valiutos poveikio[55].

Regiono valstybių vadovai suvokdami situaciją bei mokydamiesi iš ES patirties 1999 metais nustatė ekonominės konvergencijos kriterijus, kurie turėjo būti pasiekti iki 2003 metų. Tačiau išsikelti kriterijai buvo nerealūs (4% biudžeto deficitas, 5% infliacija), tad atėjus laikui jie nebuvo pasiekti, o bendros valiutos įsivedimas atidėtas iki 2005, tada 2009, o dabar iki 2015 metų.

Toks valstybių elgesys yra gana tipiškas regionui- ganėtinai dažnai valstybių vadovai išsikelia aukštus tikslus, tačiau vėliau jiems įgyvendinti pritrūksta valios. Bandant spėti, ar pavyks konvergencijos kriterijus pasiekti iki 2015 metų, pasakytina, kad naftos kainos šiame laikotarpyje tikriausiai kils[56], tad Nigerijos vyriausybė susidurs su dar didesnėmis pagundomis nepaisyti fiskalinės drausmės negu šiandien, o tai savo ruožtu konvergencijos kriterijų pasiekimą padarys neįmanomą.

Apibendrinat šią darbo dalį, galima vienareikšmiškai teigti, jog Nigerijos bandymas pritraukti savo pusėn skeveldrines valstybes nepasiseks, kadangi WAMZ sukūrimas neatneštų joms pakankamai ekonomės naudos. Iš esmės, jis būtų naudingas tik pačiai Nigerijai bei antrai didžiausiai WAMZ valstybei Ganai, kadangi kitos valstybės patirtų daugiau žalos dėl skirtingų infliacijos lygių ir asimetrinių makroekonominių šokų. Tačiau visai tikėtina, jog WAMZ neatsiradimas gali išeiti į naudą pačiai regioninei integracijai ECOWAS, kadangi ilgainiui prireiks ieškoti būdų, kaip gilinti ekonominę integraciją nekuriant dviejų galingų, tarpusavyje konkuruojančių blokų, o kuriant schemą, kuri apimtų visą Vakarų Afrikos regioną.

Šią mintį pagrįstų ir tas faktas, jog beveik nuo pat savo atsiradimo ECOWAS teko susidurti ir reaguoti į iššūkius, nepatenkančius į pradinį šios regioninės organizacijos mandatą- ekonominę integraciją. ECOWAS šalia šios dimensijos jau ilgą laiką atlieka ir kolektyvinės gynybos organizacijos funkcijas bei vykdo taikos palaikymo/ įtvirtinimo misijas regiono viduje. Į ši sektorių reikia atkreipti dėmesį ne tik todėl, kad jame vyksta sėkmingas regioninis bendradarbiavimas, bet ir todėl, jog jis atveria papildomas derėjimosi ir susitarimo galimybes apskritai. Yra plačiai žinoma, jog ES BŽŪP buvo sukurta Prancūzijos naudai mainais už Vokietijai naudingą prekybos liberalizavimą[57]. Todėl visai tikėtina, kad ateityje tarp ECOWAS valstybių atsiras daugiau sėkmingo bendradarbiavimo pavyzdžių kompensuojant tam tikrus ekonominius nuostolius nauda gynybos ir saugumo sektoriuje. Tačiau siekiant adekvačiau įvertinti tokio bendradarbiavimo galimybę, reikia atidžiau pažvelgti į dabartinę šio sektoriaus situaciją Vakarų Afrikoje. Tam ir bus skirta sekanti darbo dalis.

3.4. ECOWAS integracija saugumo ir gynybos srityje

Ši darbo dalis aptars ECOWAS regioninę integraciją gynybos ir saugumo srityse. Tam, kad būtų galima kokybiškai įvykdyti šį uždavinį kartu reikia aptarti ir vidinę ECOWAS valstybių narių saugumo situacijos specifiką, bei paaiškinti, kodėl apskritai gynybos ir saugumo klausimai pateko į ECOWAS, visų pirma ekonominės organizacijos, darbotvarkę. Šiais tikslais ši darbo dalis yra padalinta į keturis skirsnius, kurių kiekvienas nagrinėja anksčiau įvardintus klausimus.

Gal kiek ir netikėta, tačiau kariniai konfliktai tarp valstybių Afrikoje yra greičiau išimtis negu taisyklė. Nors Vakarų Afrika ir yra labiausiai ginkluotų konfliktų kamuojamas regionas pasaulyje[58], tačiau absoliuti šių konfliktų dauguma vyksta valstybių viduje, o ne tarp jų. Aišku, tai yra nulemta ir kitų priežasčių- valstybės neturi karinių pajėgumų kariauti viena su kita, be to, Afrikos valstybių viduje esti labai gilios kalbinės ir religinės skirtys, tad valstybių vadovai niekada negali būti tikri, ar karo atveju jų pačių valstybės regionas nesukils prieš juos.

Tai, kad Afrikos valstybės buvo kuriamos kolonijiniu pagrindu* be abejo pasitarnavo joms užsitikrinant tarptautinį pripažinimą. Tačiau tai, savo ruožtu pasitarnavo ir tam, kad patys afrikiečiai nelaikė valstybės, kurioje gyvena, legitimia. Dėl jau minėtųjų skirčių, gyventojai mano, kad valstybės prigimtis nepasikeitė nuo kolonijinių laikų, t.y. kad valstybė jiems yra tolima ir valdoma svetimų. Dėl šios priežasties jie mieliau renkasi jiems artimesnes nuo iki-kolonijinių laikų išlikusias institucijas, taip vadinamuosius „didžiavyrius“ (Big men ), kurie daugiau mažiau atlieka tokias pačias funkcijas kaip genties ar kaimo vadai[59]. Kai kurie didžiavyriai įstengia savo rankose sukaupti tiek galios ir karinių išteklių, kad gali pabandyti užgrobti ir pačios valstybės valdžią. Tokie asmenys dar vadinami karo vadais (war lords). Ypatingai pavojinga situacija susidaro tada, kada dėl valdžios konkuruoja kelios (dažniausiai 2-4) karo vadų grupės, esant būtent tokioms aplinkybėms ir vyko didžiausio masto ir ilgiausiai trukę konfliktai Afrikoje- Nigerijos, Siera Leonės, Liberijos, Somalio, Angolos ir Dramblio Kaulo Kranto pilietiniai karai

Toks asmens susvetimėjimas su valstybe savo ruožtu davė ir tai, kad valstybė yra suvokiama kaip išteklių išgavimo įrankis, o valstybės resursų naudojimas savo paties bei savo gentainių interesams patenkinti, kaip legitimi ir net pageidautina praktika*. Postai biurokratijoje ar armijoje yra dalijami remiantis ne pasiekimais ar kompetencija, bet lojalumu vadovui, o tai savo ruožtu sąlygoja žemą viešojo sektoriaus efektyvumą bei nekompetetingas karines pajėgas. Yra aprašyta daugybė atvejų, kai žmonių paskyrimas į tam tikrą postą remiantis jų ryšiais su valdžia, o ne žiniomis galutinai sutrikdė nacionalinio radijo ir televizijos darbą  ar privedė prie ginkluotųjų pajėgų maišto. Buvimas valdžioje vietos gyventojų yra suvokiamas tiesiog kaip dar vienas resursas, dėl kurio konkuruoja kelios galingiausios grupės.

Tai, kad eiliniai piliečiai yra patrono-kliento santykiais susiję su didžiavyriais, lemia ir jų politinį dalyvavimą. Rinkimų metu jie balsuoja arba už savo patroną arba už jo remiamą kandidatą. Todėl politinės sistemos stabilumas ir visuotinai išrinkta valdžia įsivyrauja tik ten ir tada, kur įtaką yra deramai pasidaliję visas pagrindines grupes atstovaujantys patronai**.

Ten, kur visą valdžią bando užgrobti viena grupė, situacija būna nestabili- valstybes alina perversmai arba pilietiniai karai. Taip atsitinka dėl to, kad valdžioje nesančios grupės visais įmanomais būdais stengiasi į ją patekti, o valdžioje esantys savo ruožtu stengiasi ją kaip tik įmanoma išlaikyti. Būtent dėl šios priežasties Afrikos valstybių vadovams dažnai tenka imtis gana drastiškų priemonių- cenzūros, politinių žmogžudysčių, žiauraus susidorojimo su bet kokiomis protesto apraiškomis ir t.t., kartais prieinama ir prie genocido. Be labiau žinomo Ruandos atvejo, didesnio ar mažesnio masto genocidas vyko ir Nigerijoje (pilietinio karo pradžioje), Angoloje ar Siera Leonėje.

Netgi tose valstybėse, kurios buvo laikomos sąlyginai stabiliomis ir veikiančiomis pilietinio karo grėsmė visada išlieka gana didelė. Kaip rodo Liberijos ir Siera Leonės patirtis, net ir tos maištininkų grupės, kurios turi pakankamai mažai žmogiškųjų ir materialinių išteklių gali įstumti visą valstybę į metų metus trunkantį konfliktą***. Šių maištininkų grupių sėkmės priežastis buvo jau minėtasis žmonių susvetimėjimas su valstybe ir nusivylimas ja, kuris paskatino juos jungtis prie maištininkų.

Kadangi dažna Afrikos valstybė neturi pakankamai didelės ir stiprios kariuomenės, kad galėtų pati užsitikrinti savo saugumą, neretai turi ieškoti pagalbos iš išorės šiam tikslui pasiekti. Valstybės renkasi įvairius tokios pagalbos tiekėjus, tačiau dažniausiai yra bendradarbiaujama su kuria nors pasaulio galybe- Šaltojo Karo metu jomis buvo Sovietų Sąjunga arba JAV, kurios už valstybių lojalumą jas aprūpindavo ginkluote bei apmokydavo jų karines pajėgas. Taipogi šios valstybės prisidėdavo plėtojant Afrikos šalių infrastruktūrą. Šaltojo Karo metu didžioji dalis Afrikos valstybių de facto priklausė vienam ar kitam blokui. Tačiau pasibaigus Šaltajam karui, Afrikos valstybės pradėjo mažiau dominti pasaulio galinguosius. Dabar panašų vaidmenį atlieka buvusios metropolijos arba Kinija, tačiau dabar už suteikiamą pagalbą jos prašo ne valstybių lojalumo, o galimybės įeiti į jų rinkas ar naudotis valstybių ištekliais. Pastaruoju metu ypač agresyvią politiką Afrikoje pradėjo vykdyti Kinija- naudodamasi tuo, jog ekonomika daugelyje valstybių nėra laisva, Kinija bando užsitikrinti monopolines ar bent išimtines teises Afrikos rinkose mainais Afrikos valstybių vadovams siūlydama milijardus dolerių paramos ir pažadus modernizuoti jų valstybes (nutiesti kelius, įvesti elektrą, nutiesti geležinkelių ar metro linijas).

Prasidėjus didelio masto konfliktui ir valstybės saugumui patekus į pavojų, nevengiama kreiptis ir privačias karines kompanijas. Tokios kompanijos dažniausiai samdomos trumpam laikotarpiui ir konkrečiai funkcijai atlikti (pvz.: išlaisvinti šalies sostinę ar regioną), o joms mokama leidimu operacijos metu naudotis šalies ištekliais (pvz.: deimantais).

Tačiau privačiomis karinėmis kompanijomis naudojamasi tik pačiais blogiausiais atvejais, o pasaulio galybės savo pagalbą siūlo kartu keldamos daugybę sąlygų (Kinija reikalauja neįsileisti į rinką kitų valstybių, o buvusios metropolijos- neįsileisti kinų ir dar gerbti žmogaus teises bei atitikti gero valdymo (good governance) kriterijus). Todėl nei viena iš šių alternatyvų nėra labai patraukli Afrikos valstybių vadovams, tad jie jas renkasi tada, kai geresnių alternatyvų tiesiog nėra.

Nenoras aukoti pagrindinių valstybės pajamų šaltinių ar tapti pasaulio galybių provincija skatina Afrikos valstybes bandyti ieškoti vietinių būdų spręsti su jų saugumu ir raida susijusias problemas. Esti du pagrindiniai būdai, kuriais tai bandoma padaryti- bendradarbiauti su kuria nors viena kaimynine valstybe ekonominiais ir saugumo klausimais arba bandyti kurti platesnius- visą regioną apimančius –  kolektyvinės gynybos ir saugumo mechanizmus. Pirmasis variantas yra naudojamas gan dažnai, tačiau savyje turi nemaža trūkumų- neretai viena pati kaimyninė valstybė neturi pajėgumų deramai pagelbėti iškilus konfliktui, be to Afrikos valstybių užsienio politikos kursai yra pakankamai nestabilūs, kad tokios sąjungos išliktų tvarios ilgą laiką.

Platesnės integracijos idėja šių trūkumų neturi- tai, kad kooperuojasi keletas valstybių smarkiai padidina karinius pajėgumus, be to, net kurios nors vienos valstybės vadovų atsisakymas suteikti pagalbą nesužlugdytų visos misijos*. Be to, visą regioną apimančios saugumo struktūros kūrimas yra tinkamas žingsnis ir dėl to, kad konfliktas vienoje šalyje labai lengvai gali persimesti ir į kitą šalį dėl konflikto metu atsirandančių pabėgėlių srautų ir todėl, kad opozicinės grupės dažnai organizuoja perversmus kaimyninėse šalyse norėdamos sukurti sanitarinį žiedą aplink savo valstybes, kuris saugotų juos nuo išorės jėgų kišimosi. Dėl šios priežasties vidinis konfliktas šalyje gali tapti rimta grėsme viso regiono saugumui, todėl regiono valstybės turi aiškų interesą bendradarbiauti šioje srityje.

Kalbant konkrečiai apie Vakarų Afrikos regioną, reikia pastebėti jog ECOWAS valstybių vadovai gerai suvokdami savo padėtį gana greitai šalia ekonominio bendradarbiavimo įvedė ir kolektyvinės gynybos dimensiją. 1981 metais buvo pasirašytas susitarimas dėl Jungtinių Bendrijos Ginkluotųjų Pajėgų (AAFC) sukūrimo. Deja, šis susitarimas neatlaikė pačio pirmojo išbandymo. Prasidėjus pilietiniam karui Liberijoje dalies ECOWAS valstybių vadovai siūlė ten pasiųsti naująsias ECOWAS pajėgas, tačiau prancūzakalbės regiono valstybės šį siūlymą užblokavo. Priežasčių tam būta įvairių- buvo manoma, kad šis karas ilgai netruks ir nesukels grėsmės aplinkinėms valstybėms, be to buvo baiminamasi dar didesnio Nigerijos įtakos regione išaugimo.

Tiesa, greitai paaiškėjo, jog konfliktas Liberijoje yra linkęs užsitęsti ilgai, o iš šalies plūstantys pabėgėlių srautai ir Ch. Tayloro vykdomi išpuoliai prieš kaimynines valstybes gali destabilizuoti padėtį visame Vakarų Afrikos regione. Šią rizikingą padėtį labai gerai išnaudojo Nigerija, kuri pakvietė apeiti prancūzakalbių šalių veto ir suformuoti ad hoc ECOWAS taikos palaikymo/ įtvirtinimo pajėgas ECOMOG (ECOWAS Cease- Fire Monitoring Group). Nepaisant pasikartojančio prancūzaklabių valstybių protesto bei apeliavimo į tai, jog Liberijoje nėra jokios taikos, kurią pajėgos galėtų palaikyti, iš Liberijos kylanti grėsmė paskatino daugelį regiono valstybių priimti Nigerijos pasiūlymą.

Pasibaigus pirmajai ECOMOG intervencijai Liberijoje šias pajėgas buvo nutarta palikti ir institucionalizuoti. Tokį sprendimą padiktavo elementari būtinybė turėti pakaitalą AAFC bei suvokimas, jog nesant pajėgumų užblokuoti Nigerijos iniciatyvas, antra geriausia išeitis yra kaip įmanoma aiškiau reglamentuoti tokių intervencijų rengimo tvarką ir tokiu būdu suvaržyti Nigerijos veiksmus. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog Nigerijos bandymas suskaldyti prancūzaklabių valstybių vienybę suveikė ir vėlesniuose sprendimuose dėl ECOMOG panaudojimo prancūzakalbių – anglakalbių valstybių skirtis nunyko[60].

Tiesa, visose misijose (Liberijoje, Siera Leonėje, Gvinėjoje Bissau, Dramblio Kaulo Krante) ECOMOG susidurdavo su didelėmis problemomis ir niekada nesugebėdavo savarankiškai įvykdyti jam paskirstos užduoties[61]. Tačiau ECOWAS viduje dėl jau minėtų priežasčių išlieka noras visada pirmiausia išbandyti vietinius problemų sprendimo būdus ir tik jiems nepavykus pagalbos ieškoti kitur (samdant samdinių kariuomenes arba prašant paglabos iš JTO ar buvusios metropolijos).

Apibendrinat šią darbo dalį, prieiname išvados, jog bendradarbiavimas saugumo srityje klostėsi pagal darbo pradžioje įvardintą schemą: Vakarų Afrikos valstybės dėl ypatingos padėties savo viduje buvo labai priklausomos viena nuo kitos ir tokia tarpusavio priklausomybė iššaukė poreikį bendradarbiauti ir kurti regionines institucijas šiam bendradarbiavimui užtikrinti. Tačiau, kadangi karinis sektorius turi ypatingai didelę reikšmę valstybės suverenumui, ECOWAS pirmuosiuose etapuose susidūrė su didelėmis problemomis, bet valstybių vadovams suvokus, jog nebendradarbiavimas kelią rimtą grėsmę jų valstybių egzistencijai, šie sunkumai buvo įveikti.

Kaip ir buvo galima prognozuoti, bendrų institucijų sukūrimas dar labiau sustiprino tarpusavio priklausomybę tarp šalių, kas visų pirma pasireiškė tuo, jog nuo 2010 metų ECOMOG buvo transformuotas į ECOWAS greitojo reagavimo pajėgas (ECOWAS Stnad- by Force)[62]. Tai yra išties didelis pasiekimas ne tik Afrikos, bet ir viso pasaulio mastu. Šios pajėgos yra nuolatinėje parengtyje ir per savaitę gali nusiųstos ir paruoštos tarnybai bet kurioje regiono vietoje. Ypač svarbu yra tai, jog didžiąją dalį šių pajėgų sudaro Nigerijos daliniai, kas dar labiau įtvirtina Nigerijos kaip absoliučios regiono karinės hegemonės statusą ir, tikėtina, gali suteikti jai gerą kozirį derybose ir kitais regioninės integracijos klausimais.

4. ECOWAS Vizija

Ši darbo dalis yra skirta parodyti, kokie tikslai yra iškeliami pačiame 2009 metais išleistame ECOWAS Vizijos dokumente, parengtame ECOWAS komisijos užsakymu. Su pagrindiniais vizijos tikslais – bendrų ECOWAS karinių pajėgų bei ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimu jau supažindino ankstesnės darbo dalys. Dabar bus pristatoma, ECOWAS tikslai viešųjų politikų koordinavimo srityje bei tam tikros pamatinės prielaidos, kuriomis rėmėsi ECOWAS Vizijos sudarytojai.

Beskaitant Vizijos dokumentą pirmiausia į akis krenta tai, jog be galo daug viešosios politikos sričių per dešimtį metų planuojama perkelti iš valstybinio į regioninį reguliavimo  lygį. Tokios sritys kaip pramonės plėtra, regiono infrastruktūros atnaujinimas bei išplėtimas ar verslo skatinimo programos, anot vizijos rengėjų turėtų būti valdomos regiono mastu.

Šis noras yra savotiškai šokiruojantis, turint galvoje tai, kad jau esantys regioniniai sutarimai dėl ECOWAS muitų sąjungos sukūrimo ar bendros žemės ūkio politikos nėra labai tvarūs ir sustreikuoja vos tik ištikus kažkokiam išoriniam šokui[63]. Įdomu dar ir tai, jog kai kurie Vizijoje numatyti projektai reikalaus labai daug kapitalo investicijų, kurios privalės ateiti iš šalių narių, tačiau kadangi tik Nigerija turi sukaupusi reikšmingesnius kapitalo kiekius, faktiškai visa projektų vykdymo našta guls ant jos pečių, o pagrindiniai naudos iš šių projektų gavėjai bus skurdesnės ECOWAS narės. Taipogi, pastebėtina ir tai jog ES viešųjų politikų patekimas į regioninio valdymo sritį buvo labai laipsniškas ir lėtas procesas visur stengiantis laikytis subsidiarumo principo, tačiau ECOWAS planuose šis principas net neminimas. Dažnai susidaro įspūdis, jog stengiantis taip greitai regioninei organizacijai perkelti tokį platų viešųjų politikų ratą, net nemąstant apie tai, ar toks žingsnis bus tikrai efektyvus, iš esmės rodo vieną dalyką – Vizijos rengėjai mano, jog valstybės yra netinkami ar nepajėgūs dariniai savo pačių problemoms spręsti.

Iš esmės toks požiūris toli gražu nėra naujas- jis Vakarų Afrikoje gyvuoja nuo pat dekolonizacijos ir buvo idėjinis pagrindas pačio ECOWAS sukūrimui, tačiau bent jau ligi šiol šio požiūrio šalininkams nepavyko paversti savo svajonių realybe.

Šis požiūris remiasi prielaida, kad visoje Vakarų Afrikoje egzistuoja viena žmonių bendruomenė, kuri tik laikinai ir dirbtinai buvo padalinta į valstybes kolonijiniu periodu. Beskaitant ECOWAS Vizija tai atsiskleidžia labai aiškiai, kadangi nuolat minima ECOWAS bendruomenė, o  ne bendruomenės. Pati Vizija, iš esmės, atskleidžia Afrikoje gana populiarų požiūrį, jog panaikinus ribas tarp valstybių ir truputį pakeliant gyvenimo lygį visos Afrikos problemos išsispręs pačios savaime[64].

Beveik visi Vizijoje iškeliami tikslai  kyla iš šio požiūrio, kadangi kone visą Vizijos dokumente esančią darbotvarkę galima suskirstyti į du dėmenis – tęsti tolesnį prekių bei žmonių judėjimo liberalizavimą ir naikinti iš anksčiau užsilikusias kliūtis bei rengti regioninio masto projektus, kurie pagerintų materialinę daugumos Vakarų Afrikos piliečių būklę.

5. ECOWAS raidos scenarijai 2020 metams

Remiantis jau aptartomis regioninės integracijos Vakarų Afrikoje varomosiomis jėgomis bei ligšioline integracijos patirtimi galime išskirti tris pagrindinius scenarijus, kaip šis regionas ir pats regioninės integracijos procesas atrodys po dešimties metų. Apskritai, galime pasakyti, jog sekančiame dešimtmetyje pradės ryškėti kelios pagrindinės tendencijos, kurios nemenkai prisidės prie Afrikos vystymosi XXI amžiuje – tai pasaulinė klimato kaita, kuri smarkiai pakeis žemės ūkiui tinkamos žemės bendrą plotą ir jos vietą kontinente, bei padidins pasaulines žemės ūkio produktų kainas; tolesnis žmonių skaičiaus augimas visoje subsharinėje Afrikoje; bei sąlyginis ES vaidmens žemyne sumažėjimas lyginant su augančia Kinijos ir Indijos įtaka.

Kaip pagrindinis faktorius, formuosiantis regioninės integracijos raidą, ateinančius dešimt metų yra įvardinamas prancūzakalbių regiono valstybių pasirenkamas santykis su ECOWAS. Remiantis skirtingomis šio faktoriaus reikšmėmis išskiriami trys raidos scenarijai.

5.1. Pirmasis- pesimistinis raidos scenarijus

Prancūzakalbės regiono valstybės bendradarbiaus su kitomis ECOWAS valstybėmis, o pirmiausia su Nigerija, ne pavieniui, o per UEMOA institucijas. Tokie jų veiksmai sustiprins integraciją UEMOA viduje (pirmiausia kuriant transporto, komunikacijos ir industrinius tinklus tarp šių valstybių). Sustiprėjusi UEMOA turėtų tapti pakankamai dideliu ir konsoliduotu galios centru, kuris būtų atsvara Nigerijai.

Ateinančius dešimt metų turėtų charakterizuoti šių dviejų galios centrų konkurencija dėl skeveldrinių regiono valstybių, kuri pasireikš įvairių bendradarbiavimo institucijų ir susitarimų kūrimu. To pasekoje ECOWAS kaip visą regioną dengianti organizacija nueis į antrą planą, kadangi pagrindinėmis žaidėjomis taps Nigerijos arba prancūzaklabių valstybių sukurtos organizacijos.

Todėl Vizijos dokumente išsikelti tikslai nebus pasiekti, kadangi vietoj vieningos besienės bendruomenės sukūrimo, regionas bus padalintas į dvi konkuruojančias dalis. Dalis rimčiausių regiono problemų, kurios turi transnacionalinį pobūdį kaip dirvožemio erozijos ar klimato kaitos sukeltos masinės žmonių migracijos ar plintantis ŽIV/AIDS nebus tinkamai išspręstos, kadangi trūks vieningos visą regioną apimančios strategijos.

ECOWAS ilgainiui praras savo pozicijas kaip ekonominė organizacija ir turės tenkintis tik kolektyvinės gynybos organizacijos vaidmeniu. Kadangi Nigerija, tikėtina, matys ECOWAS kaip tinkamą įrankį savo įtakai regione padidinti, galima laukti, jog bus bandoma kariniu būdu spręsti vieną iš įsisenėjusių regiono problemų, tikriausiai nedemokratiško režimo Nigeryje klausimą, kadangi būtent intervencija į Nigerį labiausiai padėtų Nigerijai padidinti savo ir susilpninti prancūzakalbių valstybių įtaką regione.

5.2. Antrasis- optimistinis raidos scenarijus

Prancūzakalbės regiono valstybės bendradarbiaus su kitomis regiono valstybėmis pavieniui, nesinaudodamos UEMOA institucijomis. Tai lems, kad UEMOA reikšmė ilgainiui numenks, o Nigerija turės visas galimybes plėsti savo įtaką skeveldrinėse valstybėse. Sumenkus UEMOA reikšmei, Nigerijai lengviau seksis „prastumti“ WAMZ projektą ir taip žengti didelį žingsnį bendros regioninės rinkos ir valiutos sukūrimo link. Atsiradusi bendra valiuta tarp WAMZ, o vėliau ir tarp viso ECOWAS valstybių atneš joms sumažėjusią infliaciją, padidins tarpusavio prekybos ir investicijų srautus ir taps akstinu tolimesnei ekonominei integracijai. Bendros rinkos su bendra valiuta sukūrimas regionui atneš stabilumo ir sumažins karinio konflikto kilimo tikimybę, bei taps dar stipresniu akstinu valstybėms spręsti iškylančias regioninio saugumo problemas.

Stabilesnė situacija regiono valstybėse turėtų pritraukti investicijų iš užsienio, kas reikš spartesnį valstybių BVP kilimą, nedarbo mažėjimą ir leis įgyvendinti daugelį Vizijos dokumente įvardijamų tikslų. Taipogi bus sukurtos sąlygos efektyviau spręsti su klimato kaita ir dirvožemio erozija susijusias problemas, kadangi padidėjęs investicijų kiekis regione leis plėtoti ECOWAP ir migracijos padarinių likvidavimo programas.

5.3. Trečiasis- riboto bendradarbiavimo scenarijus

Prancūzakalbės valstybės naudoja UEMOA tik kaip ekonominę organizaciją ir nebando joje įdiegti politinio lygmens. Tokia situacija iš esmės ir toliau reikštų, jog visi regioninės ekonominės integracijos projektai negalėtų pajudėti iš vietos dėl darbe jau aprašytų priežasčių. Tai sąlygotų, jog dauguma Vizijos tikslų nebūtų įgyvendinti pagrinde dėl to, jog jų pasiekimui būtinas vieningos rinkos sukūrimas,

Nepaisant to, galima tikėtis, kad UEMOA valstybės ir Nigerija intensyviai bendradarbiaus tarpusavyje, visų pirma, kurdamos transporto ir komunikacijos tinklus tarp savęs. Padidėjusi komunikacija ir prekyba tarp šių valstybių leistų joms vystytis greičiau negu likusiai regiono daliai.

Šiam scenarijui tapus realybe, labiausiai nukentėtų skeveldrinės regiono valstybės, kadangi sumažėjęs regiono galingųjų dėmesys joms reikš ir mažesnes investicijas ir sulėtins jų augimo tempus. Tokia situacija gali lemti nusivylimą ECOWAS kaip organizacija ir skeveldrinių valstybių bandymus surasti jam alternatyvą pirmiausia iš Kinijos ar Indijos pusės.

Netolygus regiono vystymasis ir sumažėjęs dėmesys skeveldrinėms valstybėms  lems tai, kad nebus tinkamai išspręstos su klimato kaita bei masine migracija susijusios regiono problemos, o tai savo ruožtu gali sukelti rimtų neramumų regione.

Išvados

Regioninė integracija yra visa apimantis procesas, kuriam ligi šiol buvo skiriama palyginus nedaug dėmesio, išskyrus pačių sėkmingiausių regioninės integracijos pavyzdžių NATO ir ES atvejų analizes. Tačiau vis intensyvėjantys valstybių santykiai regionų viduje ir juos sekantis institucijų kūrimas neabejotinai susilauks vis didesnio akademikų dėmesio ateityje. Jau dabar pastebima, jog pamažu pradeda rasti studijų, kurios siekia analizuoti visą kompleksišką regionalizacijos fenomeną, o ne atskiras jo išraiškas tokias kaip tam tikrų ekonominių susitarimų sudarymas ar kolektyvinės gynybos sutartys.

Iš esmės literatūros apie regionalizacijos fenomeną apskritai trūkumas bei akademikų sąlyginis nenoras stipriau gilintis į regionines organizacijas esančias ne vakaruose, nulėmė tai, kad ligi šiol labai sunku rasti literatūros apie regionines iniciatyvas Afrikoje. Esanti literatūra dažniausiai nagrinėja labai konkrečius klausimus kaip muitų ar piniginių sąjungų kūrimas ir neleidžia susidaryti pilno supratimo apie pačius regionalizacijos procesus. Šis darbas siekė bent truputį šią skylę užlopyti bei pateikti platesnę pagrindinių regioninės integracijos varomųjų jėgų Vakarų Afrikos regioninėje organizacijoje ECOWAS apžvalgą bei pasiūlyti galimus raidos scenarijus dešimties metų laikotarpiui.

Apibendrinant darbą, galime pasakyti, kad šis regionas turi savitą dinamiką, kurią nulėmė istorinės aplinkybės, pirmiausia šių valstybių kolonijinė patirtis, tad dalis teorinių prieigų, kurios gali paaiškinti regioninės integracijos fenomeną Europoje (pvz.: neofunkcionalizmas) nėra tinkamos aiškinti tą patį procesą čia. Tačiau taipogi negalima prieiti išvados, jog Afrika yra tokia išskirtinė, jog aiškinti jos procesus, naudojant esamus teorinius įrankius būtų neteisinga.

Taigi, nors ECOWAS buvo sukurta kaip ekonominio bendradarbiavimo organizacija, gana greitai paaiškėjo, kad ji turės vykdyti ir politinio bendradarbiavimo organizacijos funkcijas. Kol kas būtent šioje srityje pastebima didžiausio laipsnio integracija, kurią galima sieti su valstybių noru naudojant institucines priemones pažaboti regiono hegemonę Nigeriją. Kadangi panašu, jog Vakarų Afrikos regionas ir toliau susidurs su saugumo problemomis, kurios pasireikš ginkluotais konfliktais valstybių viduje, bendradarbiavimas tarp valstybių čia išliks pastovus ir tvarus. Be to, nepaisant gana menko efektyvumo ankstesnėse misijose, Vakarų Afrikos valstybių vadovai tiki savo sukurtu kolektyvinio saugumo instrumentu ir visada naudojasi juo prieš išbandydami kitas alternatyvas.

Ekonominėje srityje regioninė integracija vyksta kiek vangiau, kadangi šiame regione yra pastebima intensyvi konkurencija tarp prancūzakalbių valstybių bloko UEMOA ir didžiausios regiono ekonomikos Nigerijos. Kadangi šios dvi jėgos yra apylygio stiprumo, nė viena negali diktuoti savo sąlygų, o esantis pasidalinimas regione smarkiai trukdo plėtoti ekonominę integraciją bei įgyvendinti senus planus apie ekonominę ir pinigų sąjungą ECOWAS viduje.

Bandymai koordinuoti bendras politikas ECOWAS mastu irgi vyksta sunkiai, visų pirma dėl to, jog, atrodytų, ECOWAS valstybių vadovai ignoruoja kitų regionų patirtį, kuri teigia, jog sklandžiai integruoti galima tik tas sritis, kuriose santykiai tarp valstybių buvo intensyvūs dar prieš integracinę iniciatyvą. Po palyginus sėkmingo bandymo sukurti protokolus, įgalinančius laisvą asmenų judėjimą ECOWAS viduje, kitos iniciatyvos koordinuoti viešąsias politikas žlugo, kadangi nebuvo jau minėtųjų intensyvių santykių tarp valstybių.

Kalbant apie regiono ateitį, galimi labai įvairūs jo raidos scenarijai, kurie svyruoja nuo visiško štilio ir stagnacijos integracijos srityje iki sėkmingo ECOWAS Vizijos 2020 dokumente išsikeltų tikslų įgyvendinimo. Tačiau realiausia būtų tikėtis, kad valstybės per ateinančius dešimt metų bendradarbiaus tiesiog tose srityse, kur jos galėtų gauti apylygę ir abipusę naudą (pvz.: transporto infrasruktūros kūrimas) ar ten, kur iškils reali būtinybė, priversianti jas pamiršti smukius nesutarimus tarp savęs (žemės ūkio sritis). Taipogi, kad ir kaip liūdna bebūtų, reikėtų tikėtis, jog dauguma Vizijos tikslų nebus pasiekti.

---

[1] Louise Fawcett Regionalism in Historical Perspective, Oxford, Oxford University Press, 1995.  <http://www.questia.com/PM.qst?a=o&docId=9658433 >

[2] Ten pat.

[3] R. E. Baldwin The Causes of Regionalism, Blackwell Publishers 1997. <http://hei.unige.ch/~baldwin/AcademicPapers/AcademicPaperFiles/Causes_of_Reg_WE97.pdf>

[4] M. B. Travis Jr, The Organization of American States: a Guide to the Future, Political Research Quarterly, 10, 491.

[5] H. Kissinger Does America Need a Foreign Policy NY, Simon and Schuster, 2001.

[6] D. J. Francis Peacekeeping in a Bad Neighbourhood: The Evonomic Community of West African States (ECOWAS) in Peace and Security in West Africa, African Journal on Conflict Resolution, Volume 9, Number 3, 2009.

[7] J. J. Mearsheimer The False Promise of International Institutions <http://mearsheimer.uchicago.edu/pdfs/A0021.pdf>

[8] E. Carr Twenty Year‘s Crisis 1919-1939 < http://www.mtholyoke.edu/acad/intrel/carr.htm>

[9] Colonial Economic Structures in Africa: Their Purpose and Legacy <http://www.swarthmore.edu/SocSci/soconne1/documents/EA1.pdf>

[10] ECONOMIC RECOVERY AND ECONOMIC CO-OPERATION 1945-1960 <http://www.thecorner.org/hist/europe/econ-coop.htm>

[11]A. Faber Theories of European Integration: Neo- functionalism < http://www.uni-koeln.de/wiso-fak/powi/wessels/DE/LEHRE/VERANSTALT/WS0506/Vorlesung/VL%20Neo-Functionalism.pdf>

[12] The European Integration: History: The Union‘s Origins> <http://www.xanthi.ilsp.gr/kemeseu/ch1/start1.htm>

[13] J. Richardson European Union: Power and Policy Making: National Sovereignty vs. Integration < http://www.google.com/books?hl=lt&lr=&id=Pw5YzoMmyooC&oi=fnd&pg=PA127&dq=sovereignty+and+integration&ots=JBPuXXXLJA&sig=xFWM_s3xqgOMzmHnY-aXQIVmEDQ#v=onepage&q=sovereignty%20and%20integration&f=false>

[14] R. O. Keohane, L. L. Martin The Promise of Institutionalist Theory <http://www.jstor.org/stable/pdfplus/2539214.pdf>

[15] S. J. Kobrin Regional Integrsation in Globaly Networked Economy <http://www.unctad.org/en/docs/iteiitv4n2a3_en.pdf>

[16]R. Jervis Realism, Neoliberalism, and Cooperation: Understanding the Debate

<http://www.jstor.org/stable/2539347>

[17] R. A. Mundell Theory of Optimum Currency Areas <http://www.davidson.edu/academic/economics/kumar/Eco%20338/Readings%20338/R8%20Mundell%20TOCA.pdf>

[18] N. Statkus, E. Motieka, Č. Laurinavičius Geopolitiniai kodai: Tyrimo metodologija, Vilnius, VU Leidykla, 2004.

[19] Ten pat.

[20] Louise Fawcett Regionalism in Historical Perspective <http://www.questia.com/PM.qst?a=o&docId=9658433 >

[21] Ten pat.

[22] M. Lee Regionalism in Africa: A Part of  Promlem or Part of Solution? <http://www.polis.sciencespobordeaux.fr/vol10ns/lee.pdf>

[23] T. K. Tieku Explaining the clash and accommodation of interests of major actors in the creation of the African Union < http://afraf.oxfordjournals.org/cgi/content/abstract/103/411/249>  ir A. Hurell Regionalism in Theoretical Perspective < http://www.questia.com/PM.qst?a=o&docId=9658461>

[24] Foroutan, Prichett Intra Sub- Sharan African Trade: Is It Too Little? <http://jae.oxfordjournals.org/cgi/reprint/2/1/74>

[25] Migration and displacement in Sub-Saharan Africa – The security – Migration nexus II <http://www.reliefweb.int/rw/rwb.nsf/db900SID/MWAI-7TP8RY?OpenDocument>

[26] P. Robson Regional Integration and the Crisis in Sub- Saharan Africa <http://www.jstor.org/pss/160681>

[27] J. Reader Africa: Bibliography of a Continent, London, Penguin, 1998.

[28] J. Agyei, E. Clottey Operationalising ECOWAS Protocol of Free Movement of People Among the Member States: Issues of Convergence, Divergence and Prospects for Sub-Reagional Integration <www.imi.ox.ac.uk/pdfs/CLOTTEY%20and%20AGYEI.pdf>

[29] Ten pat.

[30] Ten Pat.

[31] A. Boulton Local Integration in West Africa <http://repository.forcedmigration.org/show_metadata.jsp?pid=fmo:5084 >

[32] M. Meredith The Fate of Africa: : a history of fifty years of independence ; [from the hopes of freedom to the heart of despair], Public Affairs, 2006, p. 218-249.

[33] Ten pat.

[34] Šaltinis: Pasaulio Banko DB.

[35] M. Meredith The Fate of Africa: : a history of fifty years of independence ; [from the hopes of freedom to the heart of despair], Public Affairs, 2006, p. 218-249.

[36] European Community- West Africa: Regional Strategy Papper and Regional Indicative Programme 2008- 2013 < http://www.delnga.ec.europa.eu/projects/EC-West%20Africa%20Regional%20Strategy%20Paper.pdf>

[37] O. J. Blanchard, D. Quah The Dynamic Effects of Aggregate Demand and Supply Disturbances <http://www.jstor.org/stable/1827924>

[38] D. Fielding, K. Shields Is Franc Zone Optimal Currency Area? <http://www.csae.ox.ac.uk/workingpapers/pdfs/20-03text.PDF>

[39] Šaltinis CIA Facktbook

[40] S. Staniford Food Price Inflation <http://www.theoildrum.com/node/3387>

[41] M. Petreski Is Eurozone an Optimal Currency Area? <http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=986483>

[42] R. A. Mundell Theory of Optimum Currency Areas <http://www.davidson.edu/academic/economics/kumar/Eco%20338/Readings%20338/R8%20Mundell%20TOCA.pdf>

[43] J. Reader Africa: Bibliography of a Continent, London, Penguin, 1998.

[44] ECOWAS commision‘s webpage Achievments of ECOWAS <http://www.sec.ecowas.int/sitecedeao/english/achievements-1.htm#14>

[45] J. A. Arthur International Labour Patterns in West Africa < http://www.jstor.org/pss/524120>

[46] R. A. Mundell Theory of Optimum Currency Areas <http://www.davidson.edu/academic/economics/kumar/Eco%20338/Readings%20338/R8%20Mundell%20TOCA.pdf>

[47] Ten pat

[48] Ten pat

[49] Statistika iš “Pasaulio Banko” statistinių duomenų bazės

[50] Hanik D.M., Owusu J.H. „Has ecowas promoted trade between its members?“, JOURNAL OF AFRICAN ECONOMIES, VOLUME 7, NUMBER 3.

[51] Debrun X., Masson P., Pattillo C.,  „Monetary union in West Africa: who might gain, who might lose, and why?“ The Canadian Journal of Economics / Revue canadienne d’Economique, Vol. 38, No. 2 (May, 2005).

[52] P. Masson, C. Pattillo, Monetary Union in West Africa: An Agency of Restraint for Fiscal Policies?, Journal of African Economies, Volume 11, Number 3, 2002, p. 387-412.

[53] Psaulio Banko statistika

[54] Debrun X., Masson P., Pattillo C.,  „Monetary union in West Africa: who might gain, who might lose, and why?“ The Canadian Journal of Economics / Revue canadienne d’Economique, Vol. 38, No. 2 (May, 2005).

[55] X. Debrun, P. Masson, C. Pattillo West African Currency Unions: Rationale and Sustainability, CESifo Economic Studies, Volume 49, Number 3, p. 381-413.

[56] Daniel Whitten Oil to Cost $110 by 2015 on Global Rebound, U.S. Says <http://www.bloomberg.com/apps/news?pid=20601130&sid=ay6NY7esPEdQ>

[57] Common Agricultural Policy < www.caesar.uns.ac.rs/skole/2003/CAP.ppt>

[58] P. Collier, A. Hoeffler „On the Incidence of Civil War in Africa“ The Journal of Conflict Resolution, Vol. 46, No. 1, Understanding Civil War (Feb., 2002), pp. 13-28 Published by: Sage Publications, Inc.

* Su Etiopijos ir Somalio išimtimis

[59] P.Chabal, J.P. Daloz Africa works: disorder as a political instrument, Oxford, 1999.

* Labai dažnai, kai užsieniečiai išsako pastabas Vakarų Afrikos gyventojams dėl aukšto korupcijos lygio, jie susilaukia piktoko atkirčio „Mūsų šalyje reikalai yra tvarkomi taip!”.

** Tinkamiausias pavyzdys- Nigerija, kol trys pagrindines gentys konkuravo dėl valdžios užgrobimo, šalį alino perversmai ir pilietinis karas, tačiau pasiekus susitarimą tarp stambiausių pramoninkų ir verslo atstovų šalyje įsivyravo stabilumas. Kiti tinkami pavyzdžiai Liberia ir Siera Leonė, kur taika įsivyravo valdžią pasidalijus tarp galingaiausių grupių.

*** Pavyzdžiui, Ch. Taylor į Liberijos teritoriją įsiveržė vos su 200 lengvai ginkluotų karių, tačiau greitai kontroliavo didžiąją dalį šalies teritorijos.

* Pavyzdžiui ECOWAS sugebėjo įvykdyti sėkmingą intervenciją į Gvinėją Bissau net ir be regiono lyderės Nigerijos pagalbos.

[60] P. A. Dumbuya ECOWAS intervention in Siera Leone: frankophone- anglophone bypolarity or multipolarity, Journal of Third World Studies, 2008 (Fall).

[61] D. J. Francis Peacekeeping in a Bad Neighbourhood: The Evonomic Community of West African States (ECOWAS) in Peace and Security in West Africa, African Journal on Conflict Resolution, Volume 9, Number 3, 2009.

[62]Chris Agbambu ECOWAS Standby Force: Protecting the sub-region from self-destruction <http://tribune.com.ng/index.php/features/5174–ecowas-standby-force-protecting-the-sub-region-from-self-destruction>

[63] Regional Agricultural Policy for West Afrika: ECOWAP <http://www.diplomatie.gouv.fr/fr/IMG/pdf/01_ANG-ComCEDEAO.pdf>

[64] J. D. Sachs The end of poverty: how we can  make it happen in our lifetime, London, Penguin Books, 2005.