TSPMI SMD tinklaraštis

Walter Russell Mead idėjos

Knygos ir straipsniai Naujienos

Šiandien į Vilnių atvyko vienas žymiausių JAV užsienio politikos ekspertų Walteris Russellas Meadas, kuris VU TSPMI skaitys tris paskaitas kovo 16-18 dienomis. Norėčiau aptarti keletą vizituojančio dėstytojo idėjų, idant galėtumėme geriau susipažinti su garbingu svečiu.

ISTORIJOS REIKŠMĖ. Kai kalbama apie Vokietijos, Rusijos ar Didžiosios Britanijos užsienio politiką bei jos bruožus, nevengiama atsižvelgti į šių šalių tarpusavio santykių istoriją ir tų santykių raidą. Tuo tarpu kai kalba eina apie JAV užsienio politikos gaires, kažkodėl užmirštama atsižvelgti į JAV užsienio politikos istoriją. Daugeliui atrodo, kad JAV užsienio politika prasideda nuo 1945-ųjų, geriausiu atveju nuo 1941-ųjų Pearl Harbouro subombardavimo. W. R. Meadui tai nėra priimtina ir jis savo veikaluose bei straipsniuose bando šią spragą užpildyti. Dėl to jis pagarsėjo kaip tarptautinių santykių specialistas, kuris dabartinius pasaulio politikos įvykius analizuoja istoriniame kontekste. Trumpai tariant, W. R. Meadas yra JAV užsienio politikos istorikas.

Istorija, W. R. Meado teigimu, labai svarbi tuo, jog suteikia daugiau žinių ir blaivaus įsivaizdavimo apie tai, kas yra JAV ir kaip ji gali pasielgti ateityje. Viena didžiausių bėdų pastaruoju metu yra tai, jog užsieniečiai, nežinodami JAV užsienio politikos šaknų, yra įsitikinę, jog JAV yra nenuspėjamos ir gali iškrėsti bet ką netolimoje ateityje. Istorijos žinojimas tokį įsitikinimą sušvelnintų. Meado nuomone, JAV užsienio politika iš tikrųjų yra nesunkiai nuspėjama, kai gerai žinai keturias užsienio politikos mokyklas (apie jas kalbėsiu netrukus) ir jų tarpusavio santykius.

Iškart norėčiau pateikti pavyzdį, kaip meistriškai W. R. Meadas panaudoja istorines paraleles. Prieš ketverius metus jam teko debatuoti su Zbigniewu Bzerzinskiu apie karą Irake, konkrečiai apie tai, ar suteikti galimybę Irako žmonėms patiems save valdyti, t.y. apie demokratijos perspektyvas. W. R. Meadas, kuris visada buvo už tai, jog irakiečiams būtų suteikta galimybė save valdyti, pateikė istorinį argumentą. Po JAV pilietinio karo Pietų Karolinos valstijoje (kurioje gimė pats W. R. Meadas) juodaodžiai pabandė įsteigti savo nepriklausomą demokratinę valdžią. Reaguodami į tai, Kukluksklano nariai ėmė organizuoti smurtinius išpuolius prieš juodaodžius ir taip de facto išstūmė juos iš visuomenės gyvenimo, jau nekalbant apie atskiros valdžios įsteigimą. Po šių teroristinių išpuolių Pietų Karolinos „tylioji gyventojų dauguma“, baltieji, nusprendė pasipriešinti tokiai Kukluksklano politikai ir panaikino mažumos valdžią valstijoje. Tuomet sekė sudėtingiausias laikotarpis, kurio metu „tylioji dauguma“ turėjo pati sukurti naują valdžią ir tvarką.

Pasak W. R. Meado, „jie nežinojo, kaip tai padaryti, jie niekada nebuvo bandę to daryti (įsteigti valdžią – S.Č.). Iki tol jie buvo engiamieji, atskirti nuo politinės galios. Tai labai sudėtinga. Kad ir kaip būtų sunku, pabandyti vienareikšmiškai verta. (Čia jis sugrįžta prie irakiečių) Tikrai verta suteikti galimybę šiems žmonėms pirmą kartą iš tikrųjų save valdyti.“ (Kai perskaičiau šiuos žodžius, pamaniau, jog tą patį jis būtų pasakęs ir lietuviams 1990-aisiais.) Taigi čia aiškus pavyzdys, kaip dabartiniuose debatuose apie globalią politiką galima produktyviai remtis istoriniais pavyzdžiais, kurie geriau atskleidžia reikalo esmę.

KETURIOS JAV UŽSIENIO POLITIKOS MOKYKLOS. Walterio Russello Meado vizitine kortele tapo jo knygoje Special Providence išdėstyta keturių JAV užsienio politikos strategijų koncepcija. Jo požiūriu, visame JAV užsienio politikos krypčių margumyne galima atsekti keturis skirtingus požiūrius, kurie (tai labai svarbu) niekada nėra gryni, t.y. jie visada maišosi tarpusavyje, tik valdant vienam prezidentui ryškesnė viena orientacija, valdant kitam – kita. Tos keturios strategijos yra šios: Hamiltoniškoji, Jeffersoniškoji, Wilsoniškoji bei Jacksoniškoji. Iš kur jis jas ištraukė ir kodėl jas sugalvojo? Ogi todėl, kad po Šaltojo karo pabaigos praktiškai nusitrynė aiškios ribos tarp ankstesnių dichotomijų, tokių kaip: realistai vs idealistai, izoliacionalistai vs intervencionalistai, vanagai vs balandžiai. Meado kategorijos pasirodė kaip aiškesnis JAV užsienio politikos strategijų suskirstymas. Dabar trumpai apibūdinsiu, ką kiekviena šių mąstymo ir veikimo mokyklų skelbia ir ko siekia:

1. Hamiltonistai. Pagal pavardę aišku, jog šių idėjų pradininkas yra Alexanderis Hamiltonas, vienas iš „tėvų steigėjų“ (Founding Fathers), pirmasis JAV Iždo sekretorius, politikos filosofas ir apskritai vienas pirmųjų teisininkų Amerikoje. Hamiltonistai visuomet tikėjo, jog Amerikos nacionalinė strategija turi būti sumodeliuota pagal britiškąją sistemą: naudok savo prekybą tam, kad uždirbtum pinigų; Vyriausybė privalo remti stambųjį verslą; tavo prekybos politika yra svarbiausias ekonominės plėtros instrumentas, nesvarbu kiek realiai pelno tau tai atneša; galiausiai, pajamos, kurias gausi iš tarptautinės prekybos, tarnaus tavo kariniams sumanymams ir interesų gynimui tarptautinėje arenoje bei užtikrins politinį stabilumą namie. Hamiltonistai visada palaikė britų pastangas išlaikyti jėgų balansą Europoje. Kaip vaizdžiai apibūdino pats W. R. Meadas, „geriau laikyti visus tuos skorpionus uždarytus butelyje Didžiajai Britanijai užspaudus kamštį, negu leisti jiems po Napoleono karų ištrūkti ir leisti bandyti atstati Burbonų monarchijas Lotynų Amerikoje“. 1915 metais, kuomet buvo aišku, jog britai be JAV pagalbos kare neatsilaikys, Hamiltonistai nedvejodami suteikė britams pagalbą. 1939 metais būtent Hamiltonistai pirmieji ėmė agituoti už įstojimą į karą; tik šįkart britams nebuvo pagelbėta. Johnas Maynardas Keynesas tada savo sparnuota fraze išreiškė pakitusį Hamiltonistų požiūrį: „Mes išplėšime Britų Imperijos akis“.
2. Antroji mokykla yra Jeffersonistai. Jų idėjų pirmtakas, kaip žinia, yra Thomas Jeffersonas, vienas įtakingiausių tėvų steigėjų, trečiasis JAV prezidentas ir Nepriklausomybės Deklaracijos pagrindinis autorius. Jeffersonistų požiūriu, JAV turėtų daugiau koncentruotis į vidaus politiką: „Pernelyg užsižaidę užjūryje, galime prarasti esmines savo vertybes namuose.“ Po rugsėjo 11-osios buvo girdėti ne vienas Jeffersoniškas priekaištas, pavyzdžiui: pernelyg didelė parama Izraeliui ir kai kurioms Artimųjų Rytų diktatūroms pagimdė antiamerikietiškas nuostatas, kurias įkūnijo teroristų išpuoliai. Taip pat Jeffersonistai nėra patenkinti tuo, ką po išpuolių ėmė daryti JAV: į kalėjimus uždarinėjami tūkstančiai žmonių, kurių kaltė neįrodyta; ribojamos kai kurios pačių amerikiečių teisės bei laisvės ir pan. Klasikinis Jeffersoniškas požiūris yra baimė, jog karinė pramonė taps didžiuliu ekonominiu interesu, veiksiančiu vyriausybės politiką ir įtrauksiančiu Ameriką į vis didesnius karinius konfliktus.
3. Trečioji mokykla – Wilsonistai, paties W. R. Meado kartais vadinami transcendentalistais. Woodrow Wilsono pristatinėti tikriausiai nereikia, visi žinome jo keturiolika punktų ir tarptautinės taikos siekius. Wilsonistai visada manė, jog JAV negali būti saugi, kol bus apsupta nedemokratiškų nestabilių valstybių, kurios nepripažįsta įstatymo valdžios. Tiesiausias kelias pasiekti ilgalaikį saugumą – eksportuoti amerikietiškąsias vertybes visam pasauliui, panašiai kaip XIX amžiuje tai darė misionieriški judėjimai. Tai buvo didžiulis judėjimas: dešimtys tūkstančių amerikiečių savanoriškai keliaudavo po pasaulį ir skleisdavo demokratines ir tuo metu aktualias krikščioniškąsias vertybes. JAV užsienio politikos vieni pagrindinių principų buvo suformuluoti būtent tų misionieriškų žygių metu. Be to, Wilsonistai labai pabrėžia tarptautinių institucijų svarbą. Visuomet, prieš darant kokį nors svarbesnį tarptautinį žingsnį, reikia tai aptarti transnacionaliniuose daugiašaliuose pasitarimuose. Pastarųjų metų pavyzdys – invazija į Iraką. Wilsonistai reikalavo, kad invazijai būtų gautas sutikimas iš Jungtinių Tautų Organizacijos. Tačiau Jacksonistai, apie kuriuos tuoj kalbėsiu, vienašališkai nusprendė okupuoti Iraką. Wilsonistams visada svarbesnės žmogaus teisės nei karingas militarizmas.
4. Taigi Jacksonistai, W. R. Meado dar įvardinami kaip populistai. Jų pirmtakas – septintasis JAV prezidentas Andrew Jacksonas, pagarsėjęs savo vienašališku įsiveržimu į Floridą, kur sutriuškino ispanus ir tapo nacionaliniu herojumi. Po rugsėjo 11-osios įvykių Jacksonistai (taigi, kaip jau suprantate, W. R. Meadas G. W. Bushą ir jo administraciją priskiria Jacksonistams) garsiai pareiškė, kad atkeršys savo priešams, pagaus Osama bin Ladeną, nesvarbu, gyvą ar mirusį. „Mes jiems parodysime, ką reiškia teisingumas.“ W. R. Meadas mėgsta pateikti ir kitą reikšmingą pavyzdį – Amerikos viešosios nuomonės pokyčius po Pearl Harbouro subombardavimo 1941-aisiais, kuriais pasinaudojo Jacksonistai ir pompastiškai paskelbė įsitraukiantys į žūtbūtinį karą su Japonija.

Šios keturios užsienio politikos mokyklos dažnai naudoja priešišką retoriką viena kitos atžvilgiu. Jacksonistai, pavyzdžiui, mano, jog kuklūs Jeffersonistai yra anti-amerikietiški. Jiems taip pat nepatinka kai kurios Wilsoniškos iniciatyvos, pavyzdžiui, Clintono administracijos humanitarinės intervencijos Bosnijoje ir Kosove atrodė visai nepriimtinos tiems, kurie po rugsėjo 11-osios reikalavo arabų kraujo.

GEORGE W. BUSH. Noriu trumpai aptarti, kaip George‘as W. Bushas laviravo tarp Jacksonismo ir Wilsonismo. Iškart po rugsėjo 11-osios įvykių JAV paplito Jacksonismo virusas: visi paprasčiausiai norėjo atkeršyti teroristams, pagauti Osama bin Ladeną ir nužudyti jį. Be to, Jacksonistai tradiciškai linkę akcentuoti garbingo karo logiką, tuo tarpu čia jos nepaisyta, nes brutaliai nužudyti civiliai JAV gyventojai. Taigi keršto antplūdis buvo tūžmingas, ir G. W. Busho komanda reagavo įjungdama paprastą Jacksonistinę retoriką: „We will get those bad guys“. Tuo tarpu karo Irake atveju G. W. Bushui teko grąžinti Wilsonistinę retoriką. Kadangi Irake nerasta Masinio Naikinimo Ginklų ir nesusekta tiesioginių ryšių tarp Al Qaedos ir Saddamo Husseino (taigi viešai žlugo du pagrindiniai invazijos motyvai), tai jau nebebuvo gynybinis karas. Tai staiga tapo karas vardan demokratijos ir jos plėtros pasaulyje. Iš niekur nieko amerikiečiai panoro skleisti demokratiją – pirmiausia Irake, o tada likusiame regione.

Šis pasikeitęs akcentas iššvaistė visą turėtą karo Irake populiarumą ir palaikymą G. W. Busho politikai Artimuosiuose Rytuose. Taip įvyko todėl, kad Jacksonistai tradiciškai nemėgsta daug kainuojančių demokratijos plėtros projektų. Jie buvo nusistatę prieš humanitarines intervencijas Somalyje, Bosnijoje ir Haityje Clintono kadencijos metu. Jų nuomonę, kvaila yra aukoti jaunų amerikiečių gyvybes ir švaistyti biudžeto milijardus demokratijos sklaidai kitose valstybėse. Kita vertus, Jacksonistai buvo populistai: nors jiems nepatiko demokratijos sklaidos koncepcija, tačiau dar labiau jie nenorėjo susitaikyti su JAV „pralaimėjimu“ ir neva „pažeminimu“ pasaulio viešosios opinijos akyse. Todėl jie neagitavo už pasitraukimą iš Irako. Taip buvo sukurta pato situacija: karo neberemiame, tačiau trauktis nenorime.

BARACK OBAMA. Walteris Russellas Meadas, kalbėdamas apie B. Obamos užsienio politiką, įžvelgia prezidento viduje vykstančią kovą tarp jame glūdinčių Jeffersoniškų ir Wilsoniškų impulsų. Tai būdinga daugeliui JAV prezidentų, tačiau W. R. Meadas linki B. Obamai netapti antruoju Jimmy Carteriu.

Vidinės kovos pavyzdžiu galėtų būti užsitęsęs B. Obamos svarstymas dėl Afganistano karo ateities. Po 94-ių dienų vidinių diskusijų ir debatų, B. Obama pasiekė kompromisą – viena vertus, nusiuntė į Afganistaną papildomą kiekį karių, kaip prašė jo generolai, kita vertus, paskelbė kariuomenės išvedimo datą (2011-ųjų metų liepos mėnuo), kaip reikalavo Demokratų partijos liberalusis sparnas.

Kadangi Amerikos prezidentas nėra visagalis, jam dėl kiekvieno užsienio politikos žingsnio tenka derėtis ir atsižvelgti į Kongreso nuomonę. Pasižiūrėkime, kas sėdi Kongrese. Nuosaikūs Respublikonai linkę į Hamiltonizmą. Į dešinę nuo jų įsitaisę Jacksonistai populistai su Sarah Palin priešakyje. Nuosaikūs demokratai linkę į intervencinio stiliaus Wilsonizmą, tuo tarpu Demokratų kairėje rasime taikius Jeffersonistus, labiau susirūpinusius demokratijos stiprinimu pačioje Amerikoje, o ne demokratijos eksportavimu užsienin. Tad akivaizdu, jog B. Obamai nelengva laviruoti tarp šių stovyklų.

W. R. Meado požiūriu, B. Obama yra seno sukirpimo Jeffersonistas. Jo užsienio politikos tikslas yra sumažinti JAV išlaidas bei pavojus užjūryje, sumažinant šalies įsipareigojimus bet kur, kur tik įmanoma. B. Obama tiki, kad JAV sėkmingiausiai gali skleisti demokratiją pati tapdama demokratijos pavyzdžiu namuose. Milžiniški kariniai biudžetai nukreipia finansinius srautus nuo svarbių vidaus politikos problemų; artimas bendradarbiavimas su korumpuotais ir tironiškais užsienio šalių režimais įtraukia Jungtines Valstijas į nešvarius ir ciniškus aljansus; išsipūtusi nacionalinio saugumo valstybė grasina pilietinėms laisvėms ir skatina aktyvią kampaniją už karą, kas, Jeffersonisto B. Obamos požiūriu, nėra gerai. Taigi B. Obama mano, jog per dideli JAV įsipareigojimai užsienyje pažeidžia demokratiją pačioje Amerikoje.

Jeigu G. W. Bushas sakė, kad vienintelis teisingas atsakas į 9/11 įvykius buvo Amerikos karinių ir politinių įsipareigojimų Artimuosiuose Rytuose stiprinimas, B. Obama siekia padidinti šalies saugumą sumažindamas tuos įsipareigojimus ir sušvelnindamas kai kuriuos JAV Artimųjų Rytų politikos prioritetus, pavyzdžiui, paramą Izraeliui, kurie kursto neapykantą ir priešiškumą regione. B. Obama siekia sumažinti JAV įtaką Rusijos prieigose, idant išvengtų galimo konflikto su Maskva. Lotynų Amerikoje B. Obama kol kas elgiasi itin atsargiai, nes siekia normalizuoti santykius su Kuba ir išvengti konfliktų su tokiomis „Bolivarinėmis“ valstybėmis kaip Venesuela, Ekvadoras ar Bolivija. Taigi jaučiame, kad B. Obama trokšta ramybės pasaulyje. Ją pasiekęs jis galėtų susikoncentruoti ties vidinėmis šalies reformomis. B. Obama nenori, kad karinė JAV galia būtų pagrindinis tarptautinės arenos akcentas.

Jeigu Wilsonistai tiki, kad ilgalaikis stabilumas neįmanomas pasaulyje su daug korumpuotų diktatūrų, tai Obamos tipo Jeffersonistai įsitikinę, jog netgi blogi režimai gali būti ramūs tarptautiniai žaidėjai. Sirija ir Iranas neprivalo tapti demokratinėmis valstybėmis, idant JAV pasiektų ilgalaikius abipusiai naudingus susitarimus su jomis. Ir ne Šiaurės Korėjos režimo pobūdis, o konkretūs šios šalies politiniai žingsniai kelia grėsmę Ramiojo vandenyno regionui.

Čia W. R. Meadas vėl pateikia istorinę analogiją, lygindamas Obamą su Nixono-Kissingerio duetu. Jie, kaip ir Obama Irako atveju, siekė išvesti JAV iš tragiško karo Vietname. Jie, kaip ir Obama Irano atveju, stengėsi pasiekti taikų susitarimą su Mao valdoma Kinija.

Nors W. R. Meadas palaiko Obamą ir laiko jo užsienio politikos viziją patrauklia bei ambicinga, jis primena ir įspėja apie galimas kliūtis Obamos kelyje. W. R. Meadas primena, kad Jeffersoniškoji užsienio politikos orientacija nesenoje istorijoje sulaukdavo nemažai pasipriešinimo. H. Kissingerio sulaikymo politika buvo atakuojama tiek dešiniųjų Respublikonų konservatorių, kurie siekė principingesnės laikysenos komunizmo atžvilgiu, tiek žmogaus teisių gynėjų Demokratų, kurie negalėjo pakęsti ciniškų regioninių aljansų, kurie tapo neatskiriama Nixono Doktrinos dalimi (pavyzdžiui, aljansas su Irano šachu). Jimmy Carteriui teko susidurti su daugeliu panašių problemų. Silpnumo bei neapsisprendimo įvaizdis, kuris lėmė J. Carterio neperrinkimą antrajai kadencijai 1980-aisiais metais, yra amžina JAV prezidentų Jeffersonistų problema. W. R. Meado teigimu, B. Obama privalo neleisti susiformuoti tokiam įvaizdžiui.

Kitas dalykas, kuris neramina W. R. Meadą, yra tai, jog Jeffersoniškoje vizijoje daug kas priklauso ne nuo pačių Jeffersonistų, o nuo kitų veikėjų. Neaišku, kokia bus Irano ir Rusijos reakcija į JAV užsienio politikos pasikeitimus. Ar, užuot atsidėkojusios tuo pačiu, šios šalys nepradės jaustis galingesnėmis už savo ilgalaikį varžovą globalioje politikoje? Ar nesugebėjimas sėkmingai tarpininkauti Izraelio-Palestinos konflikte nepaskatins dar didesnio susipriešinimo regione? Ar Hugo Chavezas nustos auginęs politinius dividendus nuolatos niekindamas „jankius“; gal toks neva rodomas silpnumas tik sustiprins antiamerikietiško populizmo pliūpsnį Lotynų Amerikoje? Taigi W. R. Meadą akivaizdžiai neramina tradicinis Jeffersoniškos laikysenos trapumas, kai bet kas gali įžeidinėti ar erzinti Ameriką, ir vieną kartą Amerika juk turės sureaguoti. Toks reagavimas bus priimtas kaip užsienio politikos nenuoseklumas. Todėl pagalvoti yra apie ką.

Ir vis dėlto, labiausiai W. R. Meadą neramina minėtas debatas B. Obamos viduje tarp vidinio Jeffersono ir vidinio Wilsono. Vidinį Jeffersoną jau aptarėme. Kur slypi vidinis Wilsonas? Vidinis Wilsonas, žmogaus teisių ir demokratijos gynėjas, negali pakęsti tokių dalykų, kaip B. Obamos administracijos parama korumpuotam Hamido Karzai režimui Afganistane ar parama Pakistanui; taip pat bandymai užmegzti geranoriškus tarpusavio ryšius su Teheranu, kai Irano kalėjimuose demokratiški protestuotojai yra kankinami ir prievartaujami. Akivaizdu, kad vidinio Jeffersono ir vidinio Wilsono dvikova lems visos Obamos kadencijos sėkmę arba nesėkmę. Wilsonistai B. Obamos stovykloje jau dabar skundžiasi neištesėtu prezidento pažadu sklandžiai baigti Guantanamo kalėjimo uždarymą, nerangiu Obamos skatinimu ištirti praėjusios administracijos piktnaudžiavimus ir kitais nepadarytais darbais. W. R. Meadas primena, jog Jimmy Carteris pradėjo savo kadenciją aiškiu užsispyrimu užbaigti Šaltajį karą, tačiau baigė kadenciją remdamas pasipriešinimo judėjimą Afganistane karo su Sovietų Sąjunga metu, didindamas karinį biudžetą ir ruošdamas dirvą ilgalaikiam JAV karinių pajėgų dislokavimui Artimuosiuose Rytuose. Mano nuomone, ši įspūdinga ir taikli Meado paralelė tarp J. Carterio ir B. Obamos leidžia suprasti didžiumą problemų, su kuriomis šiandien susiduria JAV. Jeigu Obamai pasiseks, jo strategija taps istorine.

JAV-RUSIJOS SANTYKIAI, RYTŲ EUROPA. W. R. Meado nuomone, JAV padarė didžiulę klaidą 1990-aisiais metais. Pasak W. R. Meado, JAV turėjo vienu metu į NATO priimti tiek visas buvusias socialistinio bloko valstybes, tiek ir tas valstybes, kurios įėjo į SSRS sudėtį. JAV strategai tikėjosi, jog NATO plėtra į Rytus vyks palaipsniui, t.y. viena po kitos bus priimta ir taip vesternizuosis. Tačiau amerikiečiai nenumatė Rusijos atsigavimo galimybės. Todėl dabar turime situaciją, kai tokios valstybės kaip Lenkija ar Bulgarija yra NATO narės, o Gruzija ir Ukraina – ne. W. R. Meadas nesupranta tokios logikos. Jo nuomone, NATO plėtrą reikėjo atlikti vienu ypu. Kadangi prieš 20 metų tai nebuvo padaryta, dabar galima pamiršti apie greitą Gruzijos ir Ukrainos narystę NATO. Tam priešinasi trys faktoriai:

1. Arši Rusijos opozicija, kuri mažina pačių europiečių entuziazmą.
2. Geopolitinis nestabilumas (kam veltis į galimą naują Gruzijos-Rusijos konfliktą?)
3. Bendras Amerikos interesų sumažėjimas regione.

Nors W. R. Meadas pripažįsta, kad Turkijos ir Ukrainos narystės ES perspektyvos šiuo metu yra ypatingai miglotos, jis karštai palaiko Turkijos, Ukrainos ir netgi Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos narystę ES ilgalaikėje perspektyvoje. W. R. Meado teigimu, ES plėtra šiame regioneyra tiesiausias kelias į politinį ir ekonominį stabilumą šioje pasaulio dalyje. Be to, tiek pat svarbus bendradarbiavimo su Rusija gilinimas.

W. R. Meadas sako, jog dabartinis ES Vakarų skepticizmas Rytų politikos atžvilgiu yra suprantamas: Graikijos ekonominė krizė bei naujųjų ES narių (ypač Bulgarijos ir Rumunijos) negebėjimas kovoti su korupcija namuose neskatina pasitikėjimo. Be to, Prancūzija ir Vokietija bijo dar didesnio galios išsisklaidymo Sąjungoje Turkijos ir Ukrainos priėmimo atveju. W. R. Meadas pamini ir turbūt didžiausią Europos baimę – tiesioginį kultūrinį susidūrimą su Islamu – Turkijos narystės atveju.

Antra vertus, W. R. Meadas nesureikšmina Rusijos galios atgimimo galimybės. Pasak jo, Rusija netgi su savo naftos ir dujų ištekliais nėra pakankamai turtinga valstybė. Taip, Rusijos įtaka Ukrainoje po rinkimų išaugs, bet daugiau dėl komercinių verslo sandorių, o ne dėl reikšmingai išaugusios geopolitinės galios. Tačiau, W. R. Meado nuomone, net ir V. Janukovyčius suvokia, kad Europos Sąjungos rinka ir jos teikiamos galimybės yra patrauklesnės nei Rusijos, todėl stengsis gilinti glaudų ekonominį bendradarbiavimą su ES.

Vienas labiausiai šokiruojančių W. R. Meado teiginių yra šis: „Rusijos karinis Ukrainos dalies ar visos šalies užėmimas nesutrikdytų Europos galios balanso.“ Be to, W. R. Meadas siūlo JAV nuolat tokioms valstybėms kaip Lenkija kartoti, kaip joms reikalingas NATO skėtis, ir taip automatiškai bus priartėta prie gilesnės Vidurio-Rytų Europos integracijos.

W. R. Meadas pabrėžia, kad nepaisant V. Putino demonstruojamo kovingumo, Rusija vis labiau smunka. Jos populiacija traukiasi ir senėja; ekonomika nerodo augimo; jos pozicijos Azijoje, palyginus su kylančia Kinijos supergalybe, dramatiškai menksta. Artimiausiais metais, W. R. Meado požiūriu, Rusija labiau bus susirūpinusi Kinijos augimu negu tankų įvedimu į Kijevą. Taip pat W. R. Meadas pranašauja mažėsiančią Vakarų priklausomybę nuo Rusijos dujų; tai jis sieja su technologine Vakarų valstybių pažanga.

Anot W. R. Meado, JAV turi daug bendro su Rusija ir būtent susivienijimas prieš kylančią Kiniją gali būti svarbus tarpusavio santykių atšilimo katalizatorius. Šaltojo karo metu egzistavusi šių supergalybių priešprieša Europos žemyne išnyko ir pagrindiniai geopolitiniai epicentrai keliasi į Artimuosius Rytus ir Aziją.

W. R. Meadas, kalbėdamas Amerikos vardu, teigia: „Vienintelis dalykas, kurio mes labiausiai norime iš Rusijos, yra visiškas liberalios visuomenės vertybių priėmimas ir įdiegimas jų vidaus bei užsienio politikoje. Kita vertus, mes suvokiame, kad Rusija tikriausiai niekada to nepadarys.“

Rekomenduoju pasižiūrėti Walter Russell Mead paskaitą apie tam tikrus mitus, susijusius su Izraelio-Palestinos konfliktu: http://www.siiga.org/announcements/Walter-Russell-Mead-Israeli-Palestinian-Conflict.en.html

Simas Čelutka

Tags: Bush, istorija, JAV užsienio politika, Mead, Obama