TSPMI SMD tinklaraštis

LUKAS PUKELIS: Kas nulėmė dabartinę Vakarų Afrikos saugumo architektūrą?

Giluminių studijų akademija Naujienos

Vakarų Afrikos regionas yra tikrai išskritinis- būtent nuo čia prasidėjo kontinento kolonizacijos procesas, čia buvo labiausiai išsivysčiusios ir turtingiausios Britanijos ir Prancūzijos kolonijos- Gana ir Dramblio Kaulo Krantas, čia prasidėjo dekolonizacijos judėjimas, čia buvo pradėta realizuoti ir panafrikizmo idėja. Daugeliu atveju Vakarų Afrikos regionas eidavo kontinento priekyje tiek pagirtinuose,  tiek smerktinuose dalykuose. Būtent Vakarų Afrika yra labiausiai į konfliktus linkęs regionas Afrikoje ir pasaulyje[1], jis stebina perversmų ir pilietinių karų gausa bei žiaurumu.

Šiame darbe trumpai pristatysiu, kokie veiksniai lemia saugumo padėtį Vakarų Afrikos regione ir kokias priemones naudoja valstybių vadovai norėdami įveikti jų valstybes kamuojančias problemas. Remiantis tuo, kad Vakarų Afrika yra savotiškas kontinento avangardas, šio darbo įžvalgas galima pritaikyti ne tik regiono ribose, tačiau ir mąstant ir apie Afriką apskritai.

I. Apie tai, kaip kolonizacija nulėmė dabartinių konfliktų prigimtį

1963 m. Addis Ababa chartijoje, kuria įkurta  Afrikos Vienybės Organizacija, Afrikos vyriausybių vadovai deklaravo savo įsipareigojimą gerbti valstybių kolonijines sienas ir visus konfliktus tarp valstybių spręsti taikiai. Sprendimas dėl kolonijinių sienų gerbimo buvo priimtas todėl, kad nebuvo kitokios išeities- bandymai atstatyti tai, kas buvo iki žemyno kolonizavimo būtų neišvengiamai baigęsi didžiuliu, ilgu ir kruvinu konfliktu. Tad Afrikos valstybių vadovai turėjo susitaikyti su tuo, kad Berlyno konferencijos* rezultatai amžiams suformavo Afrikos žemyno veidą.

Kairo susitarimas turėjo kelias pagrindines pasėkmes: visų pirma – jis pašalino bet kokį įmanomą pretekstą karui tarp valstybių, visų antra – uždraudė naujų valstybių susikūrimą atsiskiriant nuo kokios nors kitos valstybės ir trečia- padarė neįmanoma Afrikoje sukurti naujas valstybes etniniu- kalbiniu pagrindu. Dabar apie kiekvieną iš šių pasėkmių plačiau:

Tarpvalstybinių konfliktų pasmerkimas.

Gal kiek ir netikėta, tačiau kariniai konfliktai tarp valstybių Afrikoje yra greičiau išimtis negu taisyklė. Nors Afrika ir yra labiausiai ginkluotų konfliktų kamuojmas regionas pasaulyje[2], tačiau absoliuti šių konfliktų dauguma vyksta valstybių viduje, o ne tarp jų. Aišku, tai yra nulemta ir kitų priežasčių- valstybės neturi karinių pajėgumų kariauti viena su kita, be to, Afrikos valstybių viduje esti labai gilios kalbinės ir religinės skirtys, tad valstybių vadovai niekada negali būti tikri, ar karo atveju jų pačių valstybės regionas nesukils prieš juos.

Valstybių atskilimo uždraudimas.

Kaip jau minėta, Afrikos valstybėse yra daug gilių skirčių ir dar dažnai pasitaiko tokių atvejų, kad maža gyventojų grupė, kuri yra mažai atstovaujama arba išvis neatstovaujama valdžioje, savo teritorijoje turi labai daug resursų. Esant tokioms sąlygoms visada yra grėsmė, kad šios gyventojų grupės norės atsiskirti nuo pagrindinės valstybės. Jei tokia praktika prasidėtų, kiltų pavojus, jog kontinentas bus suskaldytas į šimtus mažų valstybėlių, kas tik pagilintų Afrikos skurdą, kadangi mažesni ekonominiai vienetai tiesiog neturėtų masės deramai vystytis ir amžiams liktų pasaulio ekonominės sistemos periferijoje. Regiono balkanizacijos baimė  ir paskatino priimti tvirtą susitarimą Kairo susitikimo metu ar toleruoti žiaurų Nigerijos elgesį Biafros konflikto metu.

Draudimas kurti etnines-kalbines valstybes.

Akademinėje lietratūroje dažnai sutinkama mintis, jog Afrikos valstybių sienų perbraižymas, atsižvelgiant į etnines/religines/kalbines skirtis tarp žmonių, taip į vieną sujungiant teritorijas, kurios dabar yra atskirose valstybėse, būtų panacėja nuo visų Afrikos problemų. Pats šio teksto autorius su tokia išvada griežtai nesutinka, tačiau pritaria minčiai, jog neatitikimai tarp etninių ir politinių darinių yra viena iš didžiausių Afrikos problemų.

Didžioji dalis problemų, kamuojančių kontinentą, kyla dėl asmens ir valstybės susvetimėjimo, kuris savo ruožtu yra užsilikęs nuo kolonijinių laikų, tačiau dabar mėginimas perbraižyti Afrikos žemėlapį atneštų nepalyginamai daugiau konfliktų ir žalos.

II. Apie tai, kaip asmens ir valstybės ryšys lemia saugumo situaciją valstybėje

Tai, kad Afrikos valstybės buvo kuriamos kolonijiniu pagrindu* be abejo pasitarnavo joms užsitikrinant tarptautinį pripažinimą. Tačiau tai, savo ruožtu pasitarnavo ir tam, kad patys afrikiečiai nelaikė valstybės, kurioje gyvena, legitimia. Dėl jau minėtųjų skirčių, gyventojai mano, kad valstybės prigimtis nepasikeitė nuo kolonijinių laikų, t.y. kad valstybė jiems yra tolima ir valdoma svetimų. Dėl šios priežasties jie mieliau renkasi jiems artimesnes nuo iki-kolonijinių laikų išlikusias institucijas, taip vadinamuosius „didžiavyrius“ (Big men ), kurie daugiau mažiau atlieka tokias pačias funkcijas kaip genties ar kaimo vadai[3]. Kai kurie didžiavyriai įstengia savo rankose sukaupti tiek galios ir karinių ieštieklių, kad gali pabandyti užgrobti ir pačios valstybės valdžią. Tokie asmenys dar vadinami karo vadais (war lords). Ypatingai pavojinga situacija susidaro tada, kada dėl valdžios konkuruoja kelios (dažniausiai 2-4) karo vadų grupės, esant būtent tokioms aplinkybėms ir vyko didžiausio masto ir ilgiausiai trukę konfliktai Afrikoje- Nigerijos, Siera Leonės, Liberijos, Somalio, Angolos ir Dramblio Kaulo Kranto pilietiniai karai

Toks asmens susvetimėjimas su valstybe savo ruožtu davė ir tai, kad valstybė yra suvokiama kaip išteklių išgavimo įrankis, o valstybės resursų naudojimas savo paties bei savo gentainių interesams patenkinti, kaip legitimi ir net pageidautina praktika*. Postai biurokratijoje ar armijoje yra dalijami remiantis ne pasiekimais ar kompetencija, bet lojalumu vadovui, o tai savo ruožtu sąlygoja žemą viešojo sektoriaus efektyvumą bei nekompetetingas karines pajėgas. Yra aprašyta daugybė atvejų, kai žmonių paskyrimas į tam tikrą postą remiantis jų ryšiais su valdžia, o ne žiniomis galutinai sutrikdė nacionalinio radijo ir televizijos darbą  ar privedė prie ginkluotojų pajėgų maišto. Buvimas valdžioje vietos gyventojų yra suvokiamas tiesiog kaip dar vienas resursas, dėl kurio konkuruoja kelios galingiausios grupės.

Tai, kad eiliniai piliečiai yra patrono-kliento santykiais susiję su didžiavyriais, lemia ir jų politinį dalyvavimą. Rinkimų metu jie balsauoja arba už savo patroną arba už jo remiamą kandidatą. Todėl politinės sistemos stabilumas ir visuotinai išrinkta valdžia įsivyrauja tik ten ir tada, kur įtaką yra deramai pasidaliję visas pagrindines grupes atstovaujantys patronai**.

Ten, kur visą valdžią bando užgrobti viena grupė, sitacija būna nestabili- valstybes alina perversmai arba pilietiniai karai. Taip atsitinka dėl to, kad valdžioje nesančios grupės visais įmanomais būdais stengiasi į ją patekti, o valdžioje esantys savo ruožtu stengiasi ją kaip tik įmanoma išlaikyti. Būtent dėl šios priežasties Afrikos valstybių vadovams dažnai tenka imtis gana drastiškų priemonių- cenzūros, politinių žmogžudysčių, žiauraus susidorojimo su bet kokiomis protesto apraiškomis ir t.t., kartais prieinama ir prie genocido. Be labiau žinomo Ruandos atvejo, didesnio ar mažesnio masto genocidas vyko ir Nigerijoje (pilietinio karo pradžioje), Angoloje ar Siera Leonėje.

Netgi tose valstybėse, kurios buvo laikomos sąlyginai stabiliomis ir veikiančiomis pilietinio karo grėsmė visada išlieka gana didelė. Kaip rodo Liberijos ir Siera Leonės patirtis, net ir tos maištininkų grupės, kurios turi pakankamai mažai žmogiškųjų ir materialinių ištieklių gali įstumti visą valstybę į metų metus trunkantį konfliktą***. Šių maištininkų grupių sėkmės priežastis buvo jau minėtasis žmonių susvetimėjimas su valstybe ir nusivylimas ja, kuris paskatino juos jungtis prie maištininkų.

III. Apie tai, kaip valstybių vadovai bando užtikrinti saugumą ir stabilumą

Kadangi dažna Afrikos valstybė neturi pakankamai didelės ir stiprios kariuomenės, kad galėtų pati užsitikrinti savo saugumą, neretai turi ieškoti pagalbos iš išorės šiam tikslui pasiekti. Valstybės renkasi įvairius tokios pagalbos tiekėjus, tačiau dažniausiai yra bendradarbiaujama su kuria nors pasaulio galybe- Šaltojo Karo metu jomis buvo Sovietų Sąjunga arba JAV, kurios už valstybių lojalumą jas aprūpindavo ginkluote bei apmokydavo jų karines pajėgas. Taipogi šios valstybės prisidėdavo plėtojant Afrikos šalių infrastruktūrą. Šaltojo Karo metu didžioji dalis Afrikos valstybių de facto priklausė vienam ar kitam blokui. Tačiau pasibaigus Šaltajam karui, Afrikos valstybės pradėjo mažiau dominti pasaulio galinguosius. Dabar panašų vaidmenį atlieka buvusios metropolijos arba Kinija, tačiau dabar už suteikiamą pagalbą jos prašo ne valstybių lojalumo, o galimybės įeiti į jų rinkas ar naudotis valstybių ištiekliais. Pastaruoju metu ypač agresyvią politiką Afrikoje pradėjo vykdyti Kinija- naudodamasi tuo, jog ekonomika daugelyje valstybių nėra laisva, Kinija bando užsitikrinti monopolines ar bent išimtines teises Afrikos rinkose mainais Afrikos valstybių vadovams siūlydama milijardus dolerių paramos ir pažadus modernizuoti jų valstybes (nutiesti kelius, įvesti elektrą, nutiesti geležinkelių ar metro linijas).

Prasidėjus didelio masto konfliktui ir valstybės saugumui patekus į pavojų, nevengiama kreiptis ir privačias karines kompanijas. Tokios kompanijos dažniausiai samdomos trumpam laikotrapiui ir konkrečiai funkcijai atlikti (pvz.: išlaisvinti šalies sostinę ar regioną), o joms mokama leidimu operacijos metu naudotis šalies ištiekliais (pvz.: deimantais).

IV. Apie tai, kodėl regioninė integracija suvokiama kaip priimtinas būdas valstybių problemoms spręsti

Tačiau privačiomis karinėmis kompanijomis naudojamasi tik pačiais bogiausiais atvejais, o pasaulio galybės savo pagalbą siūlo kartu keldamos daugybę sąlygų (Kinija reikalauja neįsileisti į rinką kitų valstybių, o buvusios metropolijos- neįsileisti kinų ir dar gerbti žmogaus teises bei atitikti gero valdymo (good governance) kriterijus). Todėl nei viena iš šių alternatyvų nėra labai patraukli Afrikos valstybių vadovams, tad jie jas renkasi tada, kai geresnių alternatyvų tiesiog nėra.

Nenoras aukoti pagrindinių valstybės pajamų šaltinių ar tapti pasaulio galybių provincija skatina Afrikos valstybes bandyti ieškoti vietinių būdų spręsti su jų saugumu ir raida susijusias problemas. Esti du pagrindiniai būdai, kuriais tai bandoma padaryti- bendradarbiauti su kuria nors viena kaimynine valstybe ekonominiais ir saugumo klausimais arba bandyti kurti platesnius- visą regioną apimančius –  kolektyvinės gynybos ir saugumo mechanizmus. Pirmasis variantas yra naudojamas gan dažnai, tačiau savyje turi nemaža trūkumų- neretai viena pati kaimyninė valstybė neturi pajėgumų deramai pagelbėti iškilus konfliktui ar nėra linkusi atsisakyti protekcionistinės prekybos politikos, be to Afrikos valstybių užsienio politikos kursai yra pakankamai nestabilūs, kad tokios sąjungos išliktų tvarios ilgą laiką.

Platesnės integracijos idėja šių trūkumų neturi- tai, kad kooperuojasi keletas valstybių smarkiai padidina karinius pajėgumus, be to net kurios nors vienos valstybės vadovų atsisakymas suteikti pagalbą nesužlugdytų visos misijos*. Be to, visą regioną apimančios saugumo struktūros kūrimas yra tinkamas žingsnis ir dėl to, kad konfliktas vienoje šalyje labai lengvai gali persimesti ir į kitą šalį dėl konflikto metu atsirandančių pabėgėlių srautų ir todėl, kad opozicinės grupės dažnai organizuoja perversmus kaimyninėse šalyse norėdamos sukurti sanitarinį žiedą aplink savo valstybes, kuris saugotų juos nuo išorės jėgų kišimosi. Dėl šios priežasties vidinis konfliktas šalyje gali tapti rimta grėsme viso regiono saugumui, todėl regiono valstybės turi aiškų interesą bendradarbiauti šioje srityje.

Kalbant konkrečiai apie Vakarų Afrikos valstybes ir jų regioninio bendradarbiavimo organizaciją ECOWAS, kad ir kaip būtų keista, tačiau tvariausias ir daugiausia rezultatų nešantis bendradarbiavimas vyksta saugumo srityje. Tyrimai rodo, kad ECOWAS kaip organizacija nesugebėjo deramai paskatinti vidinės prekybos tarp valstybių[4], bendros valiutos įvedimas nuolat atidėliojamas ir neįmanomas artimoje ateityje[5], protokolų dėl laisvo asmenų judėjimo ir įsidarbinimo nėra laikomasi[6], tačiau sėkmingai buvo sukurtos taikos palaikymo pajėgos ECOMOG, kurios pasirodė gebančios atlikti ir taikos įtvirtinimo funkcijas. ECOMOG jau dabar vadinamas didžiausiu ne tik ECOWAS bet ir visos regioninės integracijos Afrikoje pasiekimu[7]. Be to, sėkmingai prasidėjo derybos dėl ECOWAS nuolatinės armijos kūrimo, jei jos pasisektų, tai būtų vienas iš įspūdingiausių regioninės integracijos pasiekimų ne tik Afrikos, bet pasaulio mastu.

Priežasčių, kodėl Vakarų Afrikoje saugumo užtikrinimo funkcijas prisiėmė būtent ECOWAS (visų pirma ekonominio bendradarbiavoimo organizacija) yra sąlyginai daug. Visų pirma, didelės, visą žemyną apimančios organizacijos yra pakankamai nelanksčios ir nesugebančios reguoti operatyviai, be to dažnai neturinčios deramų pajėgumų, kaip rodo AS patirtis. Mažesni saugumo dariniai irgi nėra patrauklus pasirinkimas, kadangi Afrikoje yra labai nedaug valstybių, kurios turėtų pajėgumus pačios vienos užsiimti taikos palaikymo arba įtvirtinimo operacijomis, o Vakarų Afrikos regione tik viena- Nigerija priartėja prie to. Dėl šios priežasties formuoti mažesnės apimties saugumo darinį reikštų labai artimai bendradarbiauti su regiono hegemonu, o tai savo ruožtu kelia grėsmę mažesnėms valstybėms tapti užgožtomis ir priklausomomis. Būtent todėl regioninės organizacijos turi dar vieną patrauklų bruožą- jos yra pakankamai lanksčios, tačiau kartu savyje turi svertų užkirsti kelią kurios nors vienos valstybės dominavimui.

Svarbu paminėti ir tai, kad nemaža dalis integracinių projektų ECOWAS gimasta ad hoc tai yra reaguojant į tam tikrus dirgiklius. Neramumai Liberijoje buvo vienintelė priežastis, kodėl apskritai prasidėjo bendradarbiavimas saugumo srityje, o ekonominės integracijos ir vidaus rinkos kūrimo tvarką iš esmės padiktavo reakcija į Prancūzijos inicijuotos UEMOA sukūrimą. Tokia ingracinių projektų prigimtis rodo kelis dalykus: visų pirma, regiono valstybės labai bijo pervesti dalį savo suvereniteto organizacijai ir taip elgiasi tik tada, kai nelieka kitos išeities. Visų antra, bet kokie susitarimai tarp valstybių yra gerbiami tik dėl tokių pačiaų priežasčių. Bet visų svarbiausia, tai leidžia kelti hipotezę, kad integracija Vakarų Afrikoje progresuos tik krizių (karinių ar ekonominių) atvejais ir turės aiškų centrą- Nigeriją, kaip vienintelę regiono valstybę, kuri turi pakankamai resursų ir galios garantuoti stabilumą regione.

Apibendrinimas

Dabartinę saugumo padėtį regione, savaime suprantama, nulėmė kolonizacija, tačiau jos įtaka pasireiškė ne tuo, kad valstybių ribos Afrikoje buvo nubraižytos Europos valstybėms susitarus tarpusavyje, o tuo, kad žmonės ėmė traktuoti politinę valdžią kaip jiems svetimą ir nenatūralią. Šis asmens ir valstybės susvetimėjimas ir yra pagrindinė kontinentą ir regioną kamuojančių problemų- pilietinių karų, karo vadų savivalės ir skurdo- šaknis.

Tuo pačiu metu šios problemos egzistavimas ir paplitimas aiškiai mums sako vieną dalyką- jei tiek problemų kelia tai, jog iš metropolijų atėjęs valstybės modelis netinka efektyviam valdymui ir neatneša norimų rezultatų, situaciją Afrikoje gali pagerinti tik tokios premonės, kurios yra sugalvotos pačioje Afrikoje ir ten pritaikytos. Todėl vien tas faktas, kad Afrikos valstybės bando pačios kolektyviai spręsti savo problemas ir yra pajėgios pasiekti bent kažkokių rezultatų  yra labai geros naujienos tiek regiono, tiek ir viso kontinento ateičiai.

---

[1] P. Collier, A. Hoeffler „On the Incidence of Civil War in Africa“ The Journal of Conflict Resolution, Vol. 46, No. 1, Understanding Civil War (Feb., 2002), pp. 13-28 Published by: Sage Publications, Inc.

* Berlyno konferencija vyko 1884 metais, jos metu Europos valstybės tarp savęs pasidalijo Afriką.

[2] P. Collier, A. Hoeffler „On the Incidence of Civil War in Africa“ The Journal of Conflict Resolution, Vol. 46, No. 1, Understanding Civil War (Feb., 2002), pp. 13-28 Published by: Sage Publications, Inc.

* Su Etiopijos ir Somalio išimtimis

[3] P.Chabal, J.P. Daloz Africa works: disorder as a political instrument, Oxford, 1999.

* Labai dažnai, kai užsieniečiai išsako pastabas Vakarų Afrikos gyventojams dėl aukšto korupcijos lygio, jie susilaukia piktoko atkirčio „Mūsų šalyje reikalai yra tvarkomi taip!”.

** Tinkamiausias pavyzdys- Nigerija, kol trys pagrindines gentys konkuravo dėl vldžios užgrobimo, šalį alino perversmai ir pilietinis karas, tačiau pasiekus susitarimą tarp stambiausių pramoninkų ir verslo atstovų šalyje įsivyravo stabilumas. Kiti tinkami pavyzdžiai Liberia ir Siera Leonė, kur taika įsivyravo valdžią pasidalijus tarp galingaiausių grupių.

*** Pavyzdžiui, Ch. Taylor į Liberijos teritoriją įsiveržė vos su 200 lengvai ginkluotų karių, tačiau greitai kontroliavo didžiąją dalį šalies teritorijos.

* Pavyzdžiui ECOWAS sugebėjo įvykdyti sėkmingą intervenciją į Gvinėją Bissau net ir be regiono lyderės Nigerijos pagalbos.

[4] D.M. Hanik, J.H. Owusu „Has ecowas promoted trade between its members?“, JOURNAL OF AFRICAN ECONOMIES, VOLUME 7, NUMBER 3, PP. 363-383

[5] X. Debrun, P. Masson, C. Pattillo „Monetary union in West Africa: who might gain, who might lose, and why?“ The Canadian Journal of Economics / Revue canadienne d’Economique, Vol. 38, No. 2 (May, 2005), pp. 454-481

[6] R.I. Onwuka „ECOWAS protocol of free movement of  persons: a threat to Nigerian security?“ African Affairs, Vol. 81, No. 323 (Apr., 1982), pp. 193-206

[7] A. Adebajo, I. Rashid West Africa‘s security challanges: building  peace in  a troubled region, London, Lynne Rienner Publishers, 2004, 18.