TSPMI SMD tinklaraštis

JUSTINA BUDGINAITĖ: Etno-nacionalistinis terorizmas: poreikis priklausyti

Giluminių studijų akademija Naujienos

Šiandieniniame pasaulyje sparčiai plintant terorizmo reiškiniui ir dėl moderniųjų technologijų sklaidos tokių prievartinio pobūdžio organizacijų kovos taktikoms tampant vis destruktyvesnėmis, vis aktyviau plėtojama tarpdisciplininė akademinė diskusija, kuria siekiama kuo tiksliau įvardinti terorizmo kilmės priežastis, jo keliamas grėsmes bei kovos su šiuo dominuojančių sistemų palydovu galimybes. Globaliame pasaulyje sparčiai plintančios grėsmės verčia greitai reaguoti ir ieškoti efektyviausių bei mažiausių laiko sąnaudų reikalaujančių problemos sprendimo būdų. Vis dėlto istorinė patirtis rodo, jog poreikis kuo greičiau likviduoti problemos židinį dažnai baigiasi nesėkmingai, nes nėra pakankamai gerai įsigilinama į problemos kilmę ir į jos plėtotę stimuliuojančius veiksnius: su tam tikru reiškiniu kovojant netinkamomis priemonėmis ne tik nepasiekiami laukti rezultatai, bet dažnai sulaukiama priešingo poveikio – reiškinio suaktyvėjimo.

Šiame darbe siekiama suprasti etno-nacionalistinio/separatistinio terorizmo – vienos iš labiausiai paplitusių terorizmo atmainų – pirmines kilmės priežastis ir vidinę logiką. Orientuojamasi į kuo nuodugnesnį reiškinio specifikos suvokimą, politines ir/ar ekonomines teroristinės veiklos paskatas laikant ne priežastimi, bet pasekme. Keliama hipotezė, kad pirminė šio reiškinio kilmės priežastis yra ypatingi lojalumo ryšiai tam tikros etninės grupės viduje ir jos narių lojalumo projekcija į teroristinę grupę. Analizuojama, kaip susiformuoja tokie bendruomeniniai ryšiai ir kaip jie yra panaudojami prievartinio pobūdžio teroristinių grupių veikloje.

1. Teroristinių grupių kilmę aiškinančios teorijos

Teroristinių grupių formavimosi ir jų veiklos tyrimai remiasi plačiu teorijų, aiškinančių tokių grupių specifiką, spektru. Kadangi terorizmas nėra vienareikšmiškas ir vienmatis reiškinys, o, priešingai, turi keletą skirtingų atmainų, iš kurių labiausiai paplitusios yra tarptautinis, religinis, etno-nacionalistinis/separatistinis terorizmas ar valstybės remiamas ir vykdomas teroras, todėl vienos teroristinių organizacijų rūšies atsiradimą aiškinanti teorija yra netinkama, aiškinant kitą teroristinių grupių kilmės atmainą. Pagrindinės prieigos, aiškinančios šiame darbe nagrinėjamo etno-nacionalistinio/separatistinio terorizmo specifiką, yra racionalaus pasirinkimo, sociologinė ir psichologinė teorijos. Šios teorijos skiriasi išreiškiamu požiūriu į teroristinių grupių narių ir jų veiklą remiančios visuomenės sąmoningumo lygį naudojant/palaikant prievartinę veiklą. Šią skirtį galima iliustruoti klausimu: ar teroristinė veikla yra racionalus atsakas į aplinkos sąlygas, ar veikiau emociškai pakrautas, su tapatybės problemomis susijęs reiškinys.

Racionalaus pasirinkimo teorija teigiama, kad kiekvienas individas veikia taip, kad minimaliais kaštais pasiektų maksimalią naudą. Ši idėja pritaikoma ne tik ekonomikoje, bet ir kriminologijoje bei sociologijoje, aiškinančioje teroristinių grupių organizacinį aspektą. Anot Martha Crenshaw, teroristinės veiklos vykdymas yra tam tikros žmonių grupės racionalus politinis pasirinkimas, kuriuo siekiama oponuoti egzistuojančiai politinei valdžiai dėl konkrečių tikslų.[1] Taigi teroristinių organizacijų veiklos racionalumas pasireiškia kaip sąmoningas ir apskaičiuotas atsakas į politinius, ekonominius ir socialinius aplinkos veiksnius, panaudojant efektyviausias ir mažiausiai nuostolių atnešančias kovos taktikas. Vis dėlto racionalaus pasirinkimo teorija nepaaiškina arba primityviai aiškina emocinį aspektą, kuris yra neatskiriama etninių konfliktų dalis ir negeba atsakyti į klausimą, kodėl racionalus individas sutinka savanoriškai žūti dėl teroristinės grupės tikslų.

Olsono hipotezė, kuria teigiama, jog socialinės aplinkos šokai yra paskata prievartos ir revoliucingo kolektyvinio elgesio susiformavimui, pratęsia racionalaus pasirinkimo teorijos taikymą, analizuojant teroristinių grupių kilmę. Vis dėlto, Olsonas neapsiriboja dalyvavimo teroristinėje veikloje aiškinimu, grįstu vien tik racionaliu grupės pasirinkimu, o jį papildo teiginiu tvirtinančiu, kad grupės tarpusavio ryšiai yra socialinio spaudimo instrumentas, skatinantis veikti tam tikru grupės numatytu būdu ir iššaukiantis teigiamą arba neigiamą socialinį atsaką.[2] Tokiu būdu į teroristinių grupių veiklos analizę įvedamas kolektyvo svarbos faktorius, aiškinantis racionaliai veikiančios grupės narių socialinę tarpusavio priklausomybę ir iš to kylantį socialinės kontrolės aspektą.

Olsono hipoteze implikuotą visuomeninių ryšių ir socialinės kontrolės mechanizmo svarbą, analizuojant teroristinių grupių veiklą, išplečia sociologinis tokių nusikalstamų grupių specifikos aiškinimas. Sociologinė prieiga yra orientuota į socialinius ir emocinius veiksnius, skatinančius žmones remti prievartinio pobūdžio veiklą. Kadangi sociologinis aiškinimo būdas yra kompleksiškas, jis varijuoja nuo individualistinio iki grupės įtaka paremto teroristinių grupių formavimosi ir paramos joms aiškinimo. Individualistinio pobūdžio aiškinimas išeigos tašku laiko atskirus individus, kurių bendrų aspiracijų dėka susiformuoja kumuliatyvus socialinis darinys – teroristinė grupė. Tuo tarpu grupės įtaką pabrėžiantys sociologai, priešingai,  bendruomenę, istoriškai perduodamus ryšius ir su jais susijusius primordialistinius bendruomenės atributus traktuoja kaip pirminį lygmenį, kuris skatina paskirus individus įsitraukti į grupės propaguojamą veiklą.  Atsižvelgiant į šias skirtis, literatūroje išskiriamos trys pagrindinės sociologinės prieigos hipotezės: narcisizmo, frustracijos-agresijos bei negatyvaus identiteto.

Hansas Jürgenas Wirthas dalyvavimą teroristinės grupės veikloje analizuoja grynai iš individo perspektyvos. Autorius teigia, kad tokių prievartinio pobūdžio organizacijų nariai yra narcisistinės personos, savo fanatiškais tikslais siekiančios atkreipti dėmesį į save ir realizuoti savo „aš-idealą“.[3] Poreikis pateikti save kaip „aš-idealo“ išraišką kyla iš nesugebėjimo pritapti visuomeninėje aplinkoje ir iš to kylančio poreikio įrodyti savo vertę, prisijungiant prie prievartinės veiklos vykdymo. Remiantis šia hipoteze, teroristinė grupė yra suprantama kaip individų, turinčių panašias fanatiškas aspiracijas sankaupa, funkcionuojanti ne kaip kolektyvinis darinys, o veikiau kaip pavienių nuo visuomeninių ryšių atsiribojusių, pažeistos psichikos asmenų grupė, kurios viduje yra tik labai ribotai derinami tarpusavio veiksmai.

Frustracijos-agresijos hipoteze Tedas R. Gurras teigia, jog agresija yra socialinės aplinkos nulemtas ir socializacijos proceso metu išmoktas atsakas į frustraciją.[4] Frustracija savo ruožtu kyla dėl neatitikimo tarp augančių poreikių ir jų patenkinti neleidžiančių ekonominių ar/ir politinių sąlygų. Ši hipotezė siejasi su racionalaus pasirinkimo teorijos siūlomu teroristinių grupių veiklos aiškinimu. Dėl to, remiantis šiuo aiškinimu taip pat kaip ir jau aptarta racionalaus pasirinkimo teorija, teroristinių grupių veikla yra suprantama pernelyg vienpusiškai, neatsižvelgiant į platesnį simbolinį ir emocinį teroristinių grupių formavimosi kontekstą.

Negatyvaus identiteto hipoteze Jeanne N. Knutson teigia, kad dėl patiriamos etninės priespaudos teroristinių grupių nariai ir juos remianti visuomenė atsiriboja nuo platesnių socialinių ryšių ir, užsisklęsdami savo grupės ribose, sukuria tvirtus tarpusavio lojalumo ryšius.[5] Ši hipotezė užpildo anksčiau aptartų prieigų emocinio, kultūrinio teroristinių grupių veiklos ir paramos joms aiškinimo trūkumą, nes, remiantis negatyvaus identiteto hipoteze, yra teigiama, jog būtent socialinio identiteto dėka yra išryškinamos konfliktuojančių bendruomenių etninės skirtys ir konfliktas įgauna didelį emocinį krūvį. J. N. Knutson pabrėžia, kad negatyvus identitetas gali pasireikšti tiek individualiu, tiek kolektyviniu lygmeniu, kas yra itin svarbu analizuojant etno-nacionalistinio terorizmo kaip konkrečios etninės grupės interesus atstovaujančios organizacijos specifiką.

Su negatyvaus identiteto hipoteze susijęs psichologinis teroristinių grupių veiklos aiškinimas. Vienas iš šios prieigos atstovų, Marcas H. Rossas, daugiausia dėmesio skiria ryšio tarp individo vystymosi ir kolektyvinio veiksmo analizavimui. Anot autoriaus, pasaulis yra socialiai konstruojamas, remiantis socializacijos proceso metu perduodamomis kultūrinėmis patirtimis. Tokiu būdu, per bendrus kultūrinius simbolius, susiformuoja bendra pasaulėžiūra, o ji nulemia konkrečios grupės nariams būdingą socialinio ir politinio elgesio formą.[6] Aiškinant kultūros svarbą žmogaus psichologiniams procesams ir iš to kylančiam socialiniam veiksmui, pabrėžiama tranzitinių objektų – kultūrinių simbolių, šventų vietų, religinių ikonų, memorialų – svarba. Tokie objektai sujungia asmens vidinį ir išorinį pasaulį, paskatina konkretaus asmens ir socialinio identiteto susiformavimą.

2. Socialinio identiteto formavimąsi aiškinančios teorijos

Kadangi, kaip jau minėta, terorizmas yra kompleksiškas reiškinys, todėl negalima atmesti nė vienos iš pirmame skyriuje aptartų prieigų siūlomų šio reiškinio aiškinimo būdų. Kompleksiško reiškinio kilmės priežastys taip pat yra kompleksiškos, todėl darbe neneigiama nepalankių ekonominių ir politinių sąlygų įtaka etno-nacionalistinio terorizmo kaip priemonės tokioms nepriimtinoms gyvenimo sąlygoms panaikinti kilmei. Taip pat, nors ir tyrimais patvirtinta, jog tik labai menka dalis teroristinių grupių narių turi psichologinius sutrikimus[7],  neneigiama, kad prisijungimas prie prievartinio pobūdžio organizacijų veiklos gali būti paskirų individų socialinio nepilnavertiškumo išraiška. Vis dėlto jau pačiame etno-nacionalistinio terorizmo pavadinime akcentuojama etniškumo ir nacionalizmo svarba verčia manyti, kad būtent etniniai ryšiai ir nacionalistinių nuotaikų skatinamas visuomenių susipriešinimas yra vienas pagrindinių šios terorizmo rūšies varomųjų jėgų. Dėl to šiame darbe yra remiamasi negatyvaus identiteto hipoteze ir su ja susijusio socialinio identiteto formavimosi problematika.

Socialinio identiteto vystymąsi tyrinėjanti autorė Marilynn B. Brewer teigia, kad žmonės turi du galingus socialinius motyvus: poreikį būti asimiliuotiems didesnio socialinio kolektyvo ir tam priešingą – išskirtinumo – poreikį. Kai asmuo jaučiasi izoliuotas ir atskirtas nuo platesnio socialinio darinio, iškyla poreikis priklausyti, o iš kitos pusės – priklausymas pernelyg dideliam ir neapibrėžtam kolektyvui skatina išskirtinumo paieškas ir jo akcentavimą.[8] Negatyvaus identiteto hipotezė pasireiškia kaip šių abiejų motyvų konvergencija: stipri integracija į artimiausią bendruomenės lygmenį ir diferenciacija nuo už šios bendruomenės ribų likusios visuomenės.

Negatyvaus identiteto hipotezė kyla iš platesnio, identiteto politikos studijų lauke naudojamo, „socialinio identiteto“ koncepto. Šioje srityje diskutuojama, kokią reikšmę socialinio identiteto formavimesi turi individas ir kokią – grupė. Remiantis Henriu Tajfeliu, socialinis identitetas yra individo savęs suvokimo dalis, kylanti iš sąmoningos narystės tam tikroje grupėje, kuri kuria simbolinę ir emocinę prasmę.[9] Kaip priešprieša H. Tajfelio į individą orientuotam aiškinimui, Thomas H. Eriksen ir Herbert C. Kelman pabrėžia ypatingą sociokultūrinio konteksto svarbą socialinio identiteto formavimosi procese. Jų teigimu, sociokultūrinis diskursas, nacionaliniai mitai ir plėtojami artimi ryšiai bendruomenės viduje yra esminiai etninio identiteto formavimosi veiksniai.[10]

Šios diskusijos rėmuose Marilynn B. Brewer skiria keturis socialinio identiteto tipus: individo-svarbos (person-based), ryšio-svarbos (relational), grupės-svarbos (group-based) ir kolektyvinį socialinį identitetą.[11] Svarbiausia takoskyra akcentuojama tarp grupės-svarbos ir kolektyvinio socialinio identiteto: abi identiteto rūšys apima bendrus grupės simbolius, paremtus bendra patirtimi, tačiau grupės-svarbos identitetas yra natūralus, įgytas per bendrą kultūrą (Eriksen ir Kelman pozicija), todėl mažai kintantis, o kolektyvinis identitetas apima ir aktyvų grupės reprezentacijų kūrimą, taigi yra specialiai konstruojamas (Tajfel pozicija).

Taigi Tajfel socialinis identitetas yra būdingas socialiniams judėjimams, kurių nariai savanoriškai apsisprendžia įsilieti į bendrą socialinės identifikacijos grandį, o tokiai identifikacijai palaikyti dirbtinai kuria bendras patirtis ir bendrus grupės simbolius. Eriksen ir Kelman socialinis identitetas yra paremtas primordialistiniais ryšiais, kurių individai savarankiškai pasirinkti negali. Dėl šios priežasties įgimtomis savybėmis ir per bendrą kultūrinį-simbolinį palikimą perduodami socialiniai ryšiai, palyginus juos su dirbtinai suformuotais socialinių judėjimų ryšiais, kuria kur kas stipresniu grupinės identifikacijos ir lojalumo ryšius, kurie kaip tik ir yra būdingi etno-nacionalistinio terorizmo praktikas palaikančioms etninėms grupėms.

3. Bendruomeninių simbolių įtaka socialinio identiteto formavimuisi

Stephenas Sternas pabrėžia Marco H. Rosso minėtų tranzitinių, žmogaus vidinį ir išorinį pasaulį sujungiančių, objektų – taigi ir tam tikros etninės grupės specifiškumą išreiškiančių simbolių – svarbą etninių grupių, ypatingai mažumų, gyvenime. Anot šio autoriaus, buvimas mažumos pozicijoje reikalauja nuolatinio savo padėties egzistuojančioje etninėje schemoje refleksijos, nes mažumų atstovai yra diskriminuojami dėl jiems būdingų primordialistinių bruožų ir būtent dėl tokio prigimtinio išskirtinumo yra išstumiami už plačiosios visuomenės socialinių ir kultūrinių rėmų ribų. Dėl to nuolatinė savo išskirtinio etniškumo refleksija ir įgyjama nepritapimo patirtis prisideda prie jau aptarto negatyvaus identiteto formavimosi.

Šią mintį patvirtina Stepheno Sterno įžvalga, teigianti, kad etninių grupių simboliai nėra statiški etninės kultūros produktai, bet, priešingai, kinta kaip atsakas į tam tikras problemines situacijas – socialinį, politinį, religinį ar ekonominį spaudimą. Autorius taip pat pabrėžia, kad ne menkesnį vaidmenį, reaguojant į tokias situacijas, turi ne tik patys simboliai, bet ir jų panaudojimo strategijos.[12] Būtent bendruomenę jungiančių primordialistinių simbolių perkūrimu bei jų panaudojimo strategijų kūrimu ir užsiima etno-nacionalistinių teroristinių grupių nariai. Remdamiesi bendruomenės socialinio identiteto egzistavimą palaikančiais kertiniais simboliais, jie legitimizuoja savo veiklą bendruomenės akyse ir užsitikrina aktyvią visuomeninę paramą.

Atsižvelgiant į aptartoje literatūroje vystomą trijų dimensijų – terorizmo specifikos, socialinio identiteto formavimosi bei simbolių reikšmės etninių grupių gyvenime – diskusiją, šiame darbe analizuojamas etno-nacionalistinių teroristinių grupių ryšys su etninės grupės, kurios ribose tokia prievartinė organizacija susiformuoja, socialiniu identitetu ir su tokio identiteto egzistavimą palaikančiais, grupę vienijančiais simboliais. Analizuojama susidaranti grandininė reakcija, kuri apjungia: 1) primordialistinius bendruomenės simbolius, stimuliuojančius etninės grupės vidinę konsolidaciją ir diferenciaciją nuo išorinių socialinių ryšių, 2) etno-nacionalistinės teroristinės grupės susiformavimą kaip įrankį, skirtą įgyvendinti nuo išorės atsiskyrusios bendruomenės etnines aspiracijas, ir 3) grįžimą prie bendruomeninių simbolių, kuriuos tokios nusikalstamos grupės modifikuoja ir pritaiko savo prievartinei veiklai visuomenės akyse pateisinti.

Taigi šiuo darbu siekiama atlikti iš trijų skirtingų pozicijų analizuojamo etninio gyvenimo specifikos sintezę, kuri leistų į etninę grupę pažiūrėti kaip į paskatą agresyvaus pobūdžio organizacijoms susiformuoti, kaip į ypatingų ryšių saistomą bendruomenę ir kaip į  specifinę simbolinę sistemą.

---

[1] Martha Crenshaw, „The Causes of Terrorism“ Comparative Politics 13(4), 1981

[2] Mancur Olson, The Logic of Collective Action: public goods and the theory of groups, London: Harward University Press, 1971

[3] Hans Jürgen Wirth, Narzißmus und Macht. Zur Psychoanalyse seelicher Störungen in der Politik, Gießen: Psychosozial Verlag, 2002

[4] Ted Robert Gurr, „Psychological Factors in Civil Violence“, World Politics 20(32), 1968

[5] Michael P. Arena, Bruce A. Arrigo, The Terrorist identity –explaining the terrorist threat, NYU Press, 2006, 21

[6] Marc Howard Ross, „Psychocultural Interpretation Theorie and Peacemaking in Ethnic Conflicts“, Political Psychology 16(3), 1995

[7] Robert A. Pape, Dying to Win. The Strategic Logic of Suicide Terrorism, New York: Random House, 2005

[8] Marilynn B. Brewer, „Ingroup Identification and Intergroup Conflict: When Does Ingroup Love Become Outgroup Hate?“, kn. Richard D. Ashmore, Lee Jussim, David Wilder (red.), Social Identity, Intergroup Conflict, and Conflict Reduction ,Oxford University Press, 2001, 21-22

[9] Lee Jussim, Richard D. Ashmore et al. „Social Identity and Intergroup Conflict“, kn. Richard D. Ashmore, Lee Jussim, David Wilder (red.), Social Identity, Intergroup Conflict, and Conflict Reduction ,Oxford University Press, 2001, 6

[10] Ten pat, 6

[11] Marilynn Brewer, „The Many Faces of Social Identity: Implications for Political Psychology“, Political Psychology 22(1), 2001

[12] Stephen Stern, „Untangling Complexities of Ethnic Sources, Representations, and Meanings“, kn. Stephen Stern, John Allan Cicala (red.), Creative Ethnicity. Symbols and Strategies of Contemporary Ethnic Life, Utah State University Press, 1991

Tags: GSA