TSPMI SMD tinklaraštis

SABINA KARMAZINAITĖ: Antano Maceinos komunitarizmas (?)

Giluminių studijų akademija Naujienos

Šia tema parašytas autorės bakalaurinis darbas, prieinamas VU TSPMI: Karmazinaitė S. Antano Maceinos komunitarizmas: Politikos mokslų specialybės, bakalauro darbas / VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas; darbo vadovas A. Jokubaitis. – V., 2011. – 39 p.
Žemiau pateikimas straipnis yra bakalauro darbo apžvalga-santrauka.

Šiame straipsnyje nagrinėjamos ir lyginamos lietuvių XX a. filosofo Antano Maceinos (1908-1987 m.) ir Charles Tayloro politinės filosofijos. Be trumpai pristatomos lietuvių autorių kritikos Maceinos politinės minties atžvilgiu, daroma pagrindinė prielaida, kad Maceinos politinė filosofija turi reikšmingų panašumų į Šiaurės Amerikos komunitaro Tayloro 8 deš. išsakytas mintis apie asmens ir bendruomenės santykį, laisvės sampratą, tautiškumą, patriotiškumo reikšmę. Tiek lietuvių autoriui, tiek Kanados filosofui taip pat kelia įtarimą liberalizmo politinė filosofija ir ja besiremianti individualizmo kultūra, turinti pasekmių politiniam gyvenimui. Taigi bandoma parodyti, kad Maceina savo idėjų prasme buvo komunitaras, kai dar nebuvo jokio komunitarizmo. Tai naujas ir neanalizuotas požiūris į lietuvių autorių.

Kodėl Maceina ir Tayloras?

Dabartiniame Lietuvos politinės filosofijos diskusijų lauke galima pamatyti tam tikrą paradoksą: nors turime stiprią tarpukaryje prasidėjusią politinės filosofijos tradiciją, galinčią ir dabar polemizuoti su liberalizmo politinėmis idėjomis, tačiau diskusijai su liberalais dažniausiai pasitelkiami komunitarų argumentai, pamirštant savą politinės teorijos mintį. Būtent tokia situacija ir paskatino imtis savotiško teorinio eksperimento: palyginti kanadiečių šiuolaikinio filosofo Ch. Tayloro ir lietuvių A. Maceinos mintis.

Reikia pasakyti, kad Maceina yra kone kontraversiškiausiai vertinamas lietuvių mąstytojas, vienų ir dabar marginalizuojamas, o kitų vadinamas iškiliausiu visų laikų lietuvių filosofu. Tačiau svarbiausia, kad Maceinos filosofijoje išsakyti argumentai ir mintys asmens sampratos, liberalizmo, kultūros klausimais yra aktualūs ir dabar, Lietuvoje vykstant diskusijai su liberalia politine mintimi bei ieškant šioje diskusijoje naujų argumentų. Apie galimus Maceinos ir komunitarams priskiriamo Tayloro filosofijų panašumus yra užsiminęs tik Alvydas Jokubaitis (Jokubaitis 1996: 22), tačiau gilesnės analizės šis aspektas iki šiol nesulaukė, todėl ir yra šio glausto pristatymo tikslas.

Trumpai pristatant požiūrius į Maceinos darbus, galima pasakyti, kad nuomonės turbūt nė negalėtų būti skirtingesnės. Vieniems jis „doktrininis intelektualas“ (Donskis 1997: 206), kitiems tuo tarpu – „vienas iš lietuvių profesionalios filosofijos pradininkų ir kūrėjų“ (Radžvilas 2008). Maža to, kai kuriems atrodo, kad Maceina Lietuvoje aklai garbinamas (Donskis 1997: 213), kai tuo pačiu pasigirsta balsų ir apie jo visapusišką marginalizaciją. Tarp šio mąstytojo kritikų nėra sutarimo ne tik kad dėl jo, kaip filosofo statuso ir indėlio į lietuvišką filosofinę mintį, bet ir jo politinės, socialinės filosofijos, taip pat nevengiama autorių laikyti net ir „lietuviškuoju fašistu“ (Mockūnas 1997: 56). Vadovaujantis tik tokia Maceinos kritika, galima greitai prarasti bet kokį norą išsamiau susipažinti su autoriaus veikalais, ir nueiti lengviausiu keliu, filosofui paprasčiausiai prilipdant menkaverčio marginalo-fašisto etiketę. Šiuo straipsniu nepretenduojama į Maceinos apologetiką ir pripažįstamos ankstyvojo Maceinos simpatijos nacionalizmui (skaityti jo straipsnį Tauta ir valstybė). Tačiau šiame darbe padaromas vienas naujas dalykas – perskyra tarp jaunojo (iki 1944 m.) Maceinos darbų ir vėlesniųjų jo kūrinių išeivijoje Vokietijoje. Pastarieji apskritai yra likę tik analizių paraštėse arba daugumos taip ir neperskaityti (išimtimi galima laikyti Algimanto Jankausko disertaciją „Organiškos valstybės koncepcija Lietuvoje: tarpukario ir pokario laikotarpis“, kurioje paliečiami ir pokariniai Maceinos politiniai straipsniai, žr.: Jankauskas 1994), kai tuo tarpu autoriaus tarpukario raštai yra vienpusiškai neigiamai kritikuojami, o to laikotarpio politinė filosofija laikoma silpna (Skrupskelis 1999: 213; Jokubaitis 2001: 20).

Ch. Tayloro politinės filosofijos bruožai

Komunitarai iškilo XX a. 8 dešimtmetyje JAV kaip rawlsiškojo liberalizmo atstovų kritikai. Tačiau su komunitaro vardu yra ir šiokios tokios painiavos: pvz., tas pats Tayloras oficialiai nelaiko savęs komunitaru, o yra tik kitų jiems priskiriamas. Komunitarizmo diskusijos su liberalais pagrindinis klausimas – kam suteikti pirmenybę: individui ar bendruomenei. Tiek liberalizmas, tiek marksizmas komunitarų yra matomi kaip kylantys iš tų pačių individualistinių žmogaus supratimo prielaidų ir per mažai dėmesio skiriantys atsakomybei, įsipareigojimui, bendruomenės reikšmei, pozityviai laisvės sampratai.

Kvebekietis Šiaurės Amerikos katalikas Tayloras Amerikoje vyraujantį liberalizmą pagrinde kritikuoja dėl to, kad jis per mažai įvertina kultūrinių veiksnių svarbą savo filosofijoje. Būtent per kultūrinių veiksnių atgaivinimą ir jų prasmės sugrąžinimą Tayloras nori atgaivinti ir moralinio gyvenimo šaltinius moralinio skepsio pilnoje modernioje visuomenėje, kurioje, pasak jo, ryški tapatybės krizė (Taylor 1989: 27-30). Taylorui didžiausią nerimą kelia trys pagrindiniai dalykai: nevaržomas individualizmas ir moralinis subjektyvizmas, reiškiantis didėjantį prasmių gyvenime praradimą, instrumentinio proto prioritetas ir pozityviosios laisvės praradimas, mažinantys tikslų ir prasmių poreikį bei galiausiai fragmentacija politinėje srityje, vedanti į „švelnųjį despotizmą“ (Taylor 1996: 26-32). Be abejonės, šiuos tris dabartinių laikų atributus Tayloras priskiria savo kritikuojamo liberalizmo „nuopelnams“.

Individualizmo kultūros kritika Tayloro filosofijoje pabrėžia, kad individas iškeliamas į gyvenimo centrą, kuomet sąžinės, gyvenimo būdo ir kiti svarbūs sprendimai priimami nebepaisant tradicijų ir atsisakant metafizinių prielaidų. Tamsiąja individualizmo puse Tayloras vadina per didelį susitelkimą „į save, kuris mūsų gyvenimą padaro lėkštą ir siaurą, jį nuprasmina“ (Ibid, 27). Kiekvienas turi teisę spręsti, kas yra gera ir vertinga, savirealizacija ir reliatyvizmas jau tapo nebekvestionuojami. Tačiau Tayloras pastebi, kad toks reliatyvizmas yra klaida, kadangi pamirštami ar net neigiami subjektą peržengiantys dalykai, nebekeliami moraliniai idealai. Anot Tayloro, individualizmo kultūra, skatina socialinį atomizmą ir radikalų antropocentrizmą, o dialogo, savęs įprasminimo per moralinius horizontus lieka vis mažiau.

Tiek individualizmas, tiek dominuojantis technologijų vaidmuo, anot Tayloro, veda ir prie politinių pasekmių, būtent pernelyg į save susikoncentravę individai nebemato prasmės dalyvauti ir politiniame gyvenime. Jis drąsiai teigia, kad rinka ir biurokratiniai instrumentiniai mechanizmai kartu veikdami turi tendenciją silpninti demokratiją. Čia Tayloras kaltina fragmentaciją, kuri nebeleidžia kurti bendrų politinių tikslų ir jų siekti. Žmonės, nustoję save tapatinti su politine bendruomene fragmentaciją tik didina mažindami bendro veiksmo ir prasmių kūrimo galimybes.

Dar vienas svarbus Tayloro komunitarizmo elementas, tai jo požiūris į laisvę ir pasirinkimą. Liberalų politinė mintis teigia, kad svarbiausias laisvo individo požymis yra teisė į pasirinkimą. Tačiau Tayloro nuomone, toks atsakymas yra nepilnavertis. Jis kelia moralės ontologijos klausimą, kuris žvelgia į giliau už tokio pasirinkimo esančius jau duotus moralinius horizontus, kurie padaro tokį pasirinkimą prasmingą ir apskritai galimą. Anot Tayloro, pasirinkimas neturės prasmės, jei bus renkamasi tarp lygių dalykų: skirtingumas nėra lygiavertiškumo pagrindas. Būtent moralinių horizontų suteikiamos vertybių hierarchijos padaro pasirinkimus nelygius savo verte. Asmens tapatybę tokiu būdu sudaro tam tikros vertybės, su kuriomis žmogus susitapatina ir pagal jas elgiasi. Taip Tayloras parodo, kad nuolatiniai moraliniai klausimai yra pirmiau už atsakymus į juos, kaip ir moraliniai horizontai egzistuoja pirmiau už individo pasirinkimą.

Nuo tokios asmenybės sampratos Tayloras palaipsniui pereina prie politinio komunitarizmo. Tai logiška, nes jei asmeniui svarbūs jo pasirinkimus įprasminantys moraliniai horizontai, kurie egzistuoja kaip tam tikra kultūrinio gyvenimo forma tai jie yra neatsiejami ir nuo bendruomenės, kurioje jis gyvena. Bendruomenė neturėdama vieningo moralinio horizonto pripažįstančių individų, nebus bendruomenė, kaip ir individo dialoginė prigimtis sąlygoja būtiną „kito“ buvimą, kuris leistų skleistis jo autentiškumui.

Bendruomeninių vertybių svarba leidžia Taylorui kritiškai pažvelgti ir į Isaiah Berlino padarytą perskyrą tarp negatyviosios ir pozityviosios laisvės. Tayloro teigimu, negatyvioji laisvė įkūnija tai, ką galima pavadinti „galimybės koncepcija“, kuomet individo laisvė suprantama kaip tik išorinių kliūčių nebuvimas ir įvairių veikimo galimybių atsivėrimas, nepriklausomai nuo to, ar mes kurią nors iš jų renkamės (Taylor 1993: 214-215). Kaip taikliai yra pastebėjęs Pierre Manent, „teisė siekti savo gėrio yra leidimas jo nesiekti“ (Manent 2005: 250), taigi tokia teisė yra neįpareigojanti individo atžvilgiu. Būtent tai yra esminis skirtumas nuo pozityviosios laisvės „veikimo koncepcijos“, kuomet akcentas, Tayloro žodžiais tariant, yra perkeliamas į savo veiksmų ir pasirinkimų kontrolę, t.y. ir tam tikrą skirčių darymą tarp pasirinkimo verčių (Mulhall 2004: 120). Taigi Tayloras teigia, kad norint būti laisvam, neužtenka turėti įvairias pasirinkimo galimybes – svarbus pats pasirinkimo veiksmas ir jo neprieštaravimas pamatiniams savirealizacijos tikslams, t.y. tam tikriems moraliniams horizontams ir jų sąlygotam supratimui, kad pasirinkimai nėra lygiaverčiai (Taylor 1993: 197, 216, 220). Vienas iš pozityviosios laisvės pavyzdžių – patriotizmas. Tai, anot Tayloro, asmens „identifikacija su tam tikromis vertybėmis pagrįsta istorine bendruomene“ (Taylor 1995: 199). Nelikus tapatinimosi su bendromis vertybėmis, neišvengiama to pasekmė yra visuomenės susvetimėjimas, politinės bendro veiksmo visuomenės nykimas

Dar vienas svarbus Tayloro minties aspektas, tai jo pasiūlyta dviejų politinės filosofijos diskusijos lygmenų idėja. Pirmajame iš jų, ontologiniame lygmenyje, kuris susijęs su tuo, „ką aiškindami socialinį gyvenimą, pripažįstame esant faktoriais“ (Taylor 1998: 523). Tayloras skiria du, atomistų ir holistų, požiūrius. Būtent atomizmą Tayloras ir kaltina kaip pamatinę priežastį įsigalėjusios „prigimtinių teisų doktrinos“, nematančios tam tikrų teisių sąlygotų pareigų. Jis parodo, kad nesant visuomenės, mūsų teisės ir pasirinkimai neturi prasmės, todėl, be jokių abejonių, Taylorą galima priskirti prie holizmo stovyklos šalininkų. Antrajame, apologetiniame lygmenyje, talpinančiame konkrečius moralinius ir politinius principus, autorius atskiria individualizmą ir kolektyvizmą. Būtent čia Tayloras atskleidžia gana netikėtą pirmojo ir antrojo lygmenų kombinaciją. Jis paneigia liberalistinę nuostatą, kad ontologiškai būnant holistu, automatiškai apologetiniame lygmenyje pažiūros bus kolektyvistinės. Tai, anot Tayloro, klaidingas požiūris. Komunitarizme įmanoma slinktis nuo holizmo prie individualizmo. Tokiai pozicijai autorius ir atstovauja: individas daro savarankiškus spendimus, tačiau jie prasmingai skleidžiasi tik bendruomenėje, jam suteikiančioje moralinius horizontus.

Maceinos politinė mintis

Žmogaus prigimties samprata

Pradedant lyginti Tayloro ir Maceinos filosofinės minties aspektus verta pradėti nuo žmogaus sampratos. Lietuvių autoriaus žmogaus prigimties supratimas dualistinis ir skleidžiasi per daromą skirtį tarp individo ir asmens. Maceina individą traktuoja kaip gamtinio žmogaus prado pasireiškimą, o asmenybę – dvasinio. Asmuo, anot Maceinos, vertybių hierarchijoje užima aukščiausią vietą, pakildamas virš individo, tautos ir valstybės. Ontologinės Maceinos žmogaus sampratos prielaidos sutampa su Tayloro ir jį neabejotinai galima laikyti holistu: lietuvių autorius į žmogaus prigimtį žiūri kaip į visuomenišką, galinčią realizuotis ir atsiskleisti tik per tautą ir valstybę, taigi tam tikrus moralinius horizontus, apie kuriuos kalba ir Tayloras. Žmogus Maceinai – tai neabejotinai bendruomeninė būtybė, įprasminanti save per tautą (tauta, anot Maceinos, turi prasmę, bet ne tikslą, taigi ją galima interpretuoti kaip tam tikrą moralinį horizontą su jį sąlygojančiomis vertybių hierarchijomis).

Politikos samprata

Maceinos santykis su politikos filosofija jo tarpukario raštuose yra sudėtingas. Laikantis požiūrio, kad politinė filosofija yra moralės filosofijos dalis, Maceinos politiniu filosofu ankstyvuoju laikotarpiu negalima vadinti. Maceina šiuo aspektu kritikuojamas už nepolitinį žodyną, pernelyg estetizuotas sąvokas ir religinį politinių reiškinių supratimą, pasigendama ir autonomiško politikos turinio, kuris pakeičiamas kultūriniais uždaviniais. Maceina vengė to, ką Tayloras pavadino apologetiniu politikos lygmeniu, t.y. konkretaus santykio tarp žmogaus ir politikos, aptardamas nebent tik ontologinius politiką liečiančius klausimus.

Politikos samprata ankstyvojo Maceinos kūriniuose yra neatskiriama nuo tautos supratimo. Politika šiuo požiūriu ir gali būti tik tautinė, o ne vykdanti kažkurios grupės interesus. Politikos samprata aiškinama lygiagrečiai su tautinio auklėjimo tikslais ir tampa jos priemone, o ne atskiru tikrovės patyrimo modusu. Valstybė, kaip ir politika, Maceinos požiūriu yra tik tautos atributas, jos vystymosi laikotarpio tam tikras tarpsnis, o ne autonomiškas ir sau pakankamas reiškinys, galintis vystytis be tautos ar tuo labiau be aukštesnių tautai keliamų uždavinių.

Pokario laikotarpio darbuose Maceinos politikos samprata liko nepakitusi, jis jos nemato kaip atskiros visuomenės gyvenimo srities. Maceina teigia, kad „politika yra geras dalykas. Tačiau ji turi turėti savo ribas“ (Maceina 2007, 13 T.: 141), ir kad „politinis mąstymas šiandien turi būti pakeistas religiniu mąstymu“ (Ibid, 141). Tai keistas Maceinos teiginys, rodantis, kad skirtingai nei pvz. tuo laikotarpiu rašęs Carlas Schmittas, jis politikos ir politiškumo netraktuoja kaip tam tikrų išskirtinių principų valdomos srities.

Vis dėlto pokariniai Maceinos darbai leidžia jį skirtingai nei anksčiau laikyti politikos filosofu. 1948 m. straipsnyje Politika ir pasaulėžiūra Maceina pristato savo moralės ir politikos santykio supratimą. Tai, naudojant Tayloro perskyrą tarp ontologijos ir apologetikos, jo posūkis į apologetiką. Maceina teigia, kad „pasaulėžiūra yra laisvo apsisprendimo dalykas“ ir kaip tikras komunitaras baigia teiginiu, kad pasaulėžiūros turėdamos lygias teises, neturi lygios vertės. Jis straipsnyje taip pat išskiria tris galimus politikos ir pasaulėžiūros santykius: pasaulėžiūrinę politiką (kai moralė prievarta brukama politikų), laicistinę (pasaulėžiūros visiškas atskyrimas nuo visuomeninio gyvenimo ir jos palikimas privačiai individų sferai) ir nepasaulėžiūrinę politiką (kai moraliniai dalykai paliekami tvarkyti bendruomenėms, kurias valstybė tik paremia ir prižiūri). Žinoma, Maceina kritikuoja pirmąsias moralės ir politikos santykio variacijas ir pasirenka vidurio kelią, kurį galima pavadinti artimu Tayloro siūlomam bendruomenės reikšmės ir jos rolės politiniame gyvenime supratimui.

Tautos ir valstybės santykis, demokratijos samprata

Kalbant apie Maceinos tarpukario darbus, bene aršiausiai yra puolamas Maceinos pažiūros į tautos ir valstybės gyvenimo tvarkymą. Tačiau nagrinėjant 1934 m. Maceinos disertaciją Tautinis auklėjimas aiškiai galima matyti, kad Maceina labai gerai suvokė skirtumus tarp patriotizmo ir nacionalizmo ir jokiu būdu pastarajam nesimpatizavo, atvirkščiai, jį kaip ir liberalizmą ar kosmopolitines idėjas kritikavo. Maceina teigia, kad tauta yra panaši į organizmą ir kaip nuolat kintantis ir atsinaujinantis reiškinys, istorijoje pasirodo tik tada, kai tampa tam subrendusi. Maceinai tauta yra neįsivaizduojama be bendruomenės, o ją kuria būtent bendrai pergyventas likimas. Tačiau vienodumas (o tik bendrumas) ir istorija tautos dar nesukuria: tautinė sąmonė jungia praeitį su dabartimi ir Maceinai yra tas veiksnys, kuris bendrą istorinį likimą daro nepamirštą ir gyvybingą. Taip tauta tampa daugiau nei įsivaizduojama bendruomenė. Maceinai gamtiniai (rasiniai, gyvenamosios vietos) tautos atsiradimo veiksniai yra nepilni, nepastovūs ir būtent kultūra, kaip vidinis tautos narius jungiantis ryšys, įgalina kalbėti apie aukštesnę tautos prigimtį. Tik kultūriniame lygmenyje „tauta pradeda suvokti pati save ir tarsi save sukuria“ (Maceina 2002: 31). Šiuo atveju, tauta, nesulyginta nei su rase, nei su valstybe, atlieka tarpininko vaidmenį. Bandydama jungti prigimtines savybes ir kultūrą, tuo pačiu tauta jungia būtinybę ir laisvę: „tauta kaip vienetas yra prigimties ir kultūros sintezė“ (Ibid, 38). Įdomu, kad Maceina netapatina tautos su valstybe. Dar daugiau, valstybė apskritai tautai nėra privaloma. Tai svarbus Maceinos požiūris, kylantis iš jo supratimo, kad tauta, norėdama analogiškai kaip individas tapti asmeniu, turi siekti nacijos būsenos. Nacija, Maceinos supratimu, yra kultūrinis vienetas, į kurį einama iš tautos per valstybę, tačiau pastaroji nacijai nebėra būtina (Ibid, 295).

Tauta Maceinai svarbi ir dėl to, kad buvimas tautos dalimi yra neatskiriama žmogaus būties dalis, kaip ir priklausymas lyčiai, šeimai ar giminei. Anot Maceinos, „žmogiškasis individas ne tik tautiškai yra, bet tautiškai ir veikia, ir tautiškai veikia dėl to, kad tautiškai yra“ (Ibid, 50). Taigi tautiškumas yra būsena, kuri daro įtaką žmogaus veiksmams, tai nėra pasyvi būsena ar atributas. Čia Maceiną lygindami su Tayloru matome, kad tiek vienam, tiek kitam itin svarbi bendruomenės reikšmė. Tauta, Maceinos supratimu, kiekvienam savo nariui suteikia moralinį horizontą veikti. Ji yra pirmesnė už individą.

Maceinai ypač svarbu pabrėžti, kad tauta skiriasi nuo organizacijų ar draugijų. Bet koks mechaniškas tautos supratimas Maceinai yra nepriimtinas. Esminis tautos supratimo bruožas lietuvių filosofo darbuose yra jos organiškumas. Maceina aiškia pasako, kad „Tauta yra bendruomenė [..]“ (Ibid, 56). Toks supratimas sąlygoja ir toliau Maceinos plėtojamus teiginius, kad tauta neturi tikslo, o tik prasmę, nes tikslas visada tik stovi šalia grupės, o tuo tarpu prasmė glūdi pačioje bendruomenėje. Tauta kaip draugija Maceinai yra bendruomenės išraiškos forma, bet ne turinys. Todėl tautinė valstybė ir yra būtent tautos kaip organizacijos objektyvacija. Čia ryškai matoma Maceinos filosofija, kad ne valstybė kuria tautą, o atvirkščiai, ir tik jau esant tautai įmanoma ir pati valstybė. Šioje vietoje prisimenant Maceinos kritiką dėl jo totalitariškumo, reikia pastebėti, kad šią savoką Maceina vartoja ne šiuolaikine valstybės valdymo, tačiau tautos, kaip nepadalijamos individualybės, prasme: ji nepadalijama, todėl ir totali.

Tarpukario laikotarpio darbų Maceinos tautinis principas, teigiantis, kad valstybė gali apimti tik vieną tautą (Ibid, 62) vėlesniuose jo darbuose pasikeičia. Tai galima pamatyti pristatant autoriaus unikalų požiūrį į demokratiją. Anksčiau kritikų kaltintas tuo, kad jam nesvarbios nei žmogaus, nei tautinių mažumų teisės, nei demokratijos ir moralinio pliuralizmo principai, Maceina teigia, kad demokratijai „ [...] žmogus yra tikslas, o valstybė tiktai priemonė.“ (Maceina 2007, 13 T.: 149). Dėmesio vertas ir Maceinos pilnutinės demokratijos supratimas: anot Maceinos, ji bus pasiekta tik tada, kai įsigalės pažiūrų laisvė ne tik politinėje ir socialinėje srityje, bet ir kultūrinėje. Demokratija suprantama kaip palaipsnis procesas, t.y., perėjimas iš politinės į socialinę ir kultūrinę demokratijos formas. Maceina pastebi, kad „politinės teisės, būdamos formalios, nedavė dar jokio turinio“ (Maceina 2007, 12 T.: 170). Šis turinys autoriui labiausiai ir rūpi, o siūlomas tripakopis demokratijos supratimas jį ir suteikia: demokratija Maceinai visų pirma yra jo filosofijos kertinio taško, žmogiškojo asmens, skleidimosi ir tobulėjimo būdas. Taigi Maceina dviejų politinių lygmenų schemoje daro tą patį judesį kaip ir Tayloras: nuo holizmo juda ne link kolektyvizmo, bet į individualizmo langelį. Tai neginčytinas įrodymas, kad Maceinos ir komunitarų pažiūros lyginamos ne be reikalo. Būtent Maceinos ryškinamas moralinių sprendimų atsisakymas viešojoje politikoje, tačiau jų puoselėjimas ir kūrimas bendruomenėse daro autorių panašų į Tayloro išsakytas mintis. Maceina kalbėdamas apie demokratiją rašo ir apie kultūrinės autonomijos suteikimą mažumoms, tad galime ryškiai matyti, kaip pasikeitė jo pažiūros nuo Tautos ir valstybės laikų.

Nacionalizmo ir liberalizmo kritika

Anot Maceinos, liberalizmas ir racionalizmas XIX ir XX a. iškėlė ir gyvenimo centru padarė individą, pasitikėjo tik žmogaus protu, individas tapo atomizuotas ir neturintis jokių ryšių su bendruomene. Vietoj individo gyvenimo centre Maceina nori matyti bendruomenę ir tautą, be racionalumo autorius nori pripažinti ir nematomus tarpasmeninius ryšius, o vietoj individo-atomo grįsto žmogaus sampratos Maceina siūlo žmogaus kaip nario idėją, grįsta holistiniu požiūriu į žmogų ir jo santykį su bendruomene (Maceina 2002: 88-89). Maceinai tai svarbu todėl, kad jo požiūriu „Žmogus nėra pilnutinis žmogus, jei jame nėra išvystyta tautinė jo individualybė, ir gyvenimas nėra pilnutinis gyvenimas, jei jame nedalyvauja tauta“ (Ibid, 97). Pagrindiniais pavojais tautinei bendruomenei Maceina įvardija vienašališką individualizmą, skaidantis tautą į atomus ir vienašališką kolektyvizmą, bendruomenę paverčiantį mase. Taigi Maceina ieško komunitarams būdingo vidurio kelio. Maceina kritikuoja ir liberalams būdingą mechanistinę valstybės sampratą: siūloma organiškos valstybės idėja yra atsakas į dirbtiną valstybės sukūrimą, jei jame nedalyvauja tauta. Liberalizmas suskaidydamas tautos narius į atskirus atomus daro keistą žingsnį, kadangi nebemato, jog į tautą einama laipsnišku principu pradedant nuo šeimos, įsipareigojimų tėviškei ir galiausiai tautai. Apskritai pagrindinis liberalizmo filosofijos pagrindas, žmogus-individas, Maceinos yra iš esmės kritikuojamas už tai, kad toks mąstymas atskleidžia tik vieną iš galimų žmogaus būsenų, būtent individualumą (Ibid, 272). Maceina tokią individualistinę pasaulėžiūrą laiko tuščia, nes žengiama ne žmogaus kaip visapusės asmenybės supratimo, bet formalizmo keliu, kai iškeliama viena savybė. Būtent taip daro tiek liberalizmas, tiek nacionalizmas, kuris mato tik tautiškumą. Maceinai aiškiai nepriimtini tokie radikalūs ir vienpusiški požiūriai. Vienos formos suabsoliutinimas Maceinai yra filosofinė klaida, kurios jis stengia vengti: suabsoliutintas individualizmas paradoksaliai pražudo patį individą, o nacionalizmas – tautą. Maceina pastebi, kad nacionalizmas yra individualizmo kolektyvinė forma, t.y. antropocentrinio principo perkėlimas į tautą ir tai, priešingai nei patriotizmas, yra tautinis egoizmas.

Maceinos pokario darbuose matyti panašus į komunitarinį autoriaus liberalizmo supratimas. Maceina skiria tris liberalizmo formas: kaip laisvės siekio, ekonominę ir filosofinę, kurią jis sieja su pozityvizmu ir materializmu bei ją kritikuoja. Apskritai pozityvizmo filosofija Maceinai yra nepriimtina ir atrodo pernelyg supaprastinanti pasaulį. Kaip jis teigia, „pozityvizmas sąmoningai pasilieka mūsų būvio paviršiuje ir tuo būdu nutraukia filosofinę pastangą, buvusią Vakaruose gyvą jau nuo pat Sokrato, būtent žvelgti į būtį bent pro pynučių tvorą. Pozityvizmas regi tiktai tvorą“ (Maceina 2000: 31). Maceinos liberalizmo ir pozityvizmo filosofijų supratimas primena Tayloro atomizmo kritiką: Maceina, kaip ir kanadiečių autorius, taip pat suvokia dvi politinio liberalizmo plotmes: „liberalizmas visų pirma yra pasaulėžiūra, o tik antroje vietoje jis yra valstybės teorija – ekonominė doktrina“ (Ibid, 239). Taigi skirdamas liberalizmo ontologinį ir apologetinį lygmenis, Maceina prieina prie tos pačios kaip ir komunitarai išvados: liberalizmas ontologinėje srityje yra žalingas.

Laisvės samprata

Dar 1935 m. Maceina stebėtinai panašiai kaip ir Tayloras samprotavo apie laisvę: „laisvė savo esmėje turi du pagrindus: galimybę pasirinkti ir galią pasirinkti. Kam nėra iš ko pasirinkti, tas nėra laisvas. Kas neturi sugebėjimo arba galios pasirinkti, tas taip pat nėra laisvas.“ (Maceina 1998: 10). Argi ne tą patį teigė ir Tayloras, kalbėdamas, jog galimybės dar neužtikrina laisvės, reikia šią galimybę įgyvendinant iš tikrųjų pasirinkti? Laisvė abiejų autorių suprantama kaip veikimas, o ne pasyvi teisė. Tačiau Maceina neteigia, kad žmogus yra absoliučiai laisvas. Anot jo, būtent moralė, kurios šaltinis yra Dievas, o ne žmonių susitarimai, yra laisvę ribojantis veiksnys. Moralė be metafizinių prielaidų tampa tik susitarimo, kuri nuolat gali kisti, objektu. Pagrindiniai tokios pasaulietiškos moralės principai, anot Maceinos, neturi prasmės, kadangi jų reguliuojamas individas tenkina tik laikinos laimės troškimą (Maceina 2010: 88-89).

Laisvės supratimas pokariniuose Maceinos kūriniuose nėra grynai politinis, tai visų pirma religijos filosofijos dalis. Tačiau nekalbėdamas apie laisvės sampratą ir reiškimąsi politikoje Maceina tuo pačiu vis dėlto leidžia suprasti, kad žvelgiant iš negatyviosios ir pozityviosios laisvės supratimo, jam neabejotinai priimtinesnis antrasis. Savo darbe Didysis inkvizitorius (Maceina 1990: 28-205). Maceina ryškina žmogaus prigimties dualizmą: „žmogus – vergas“ (individas) ir „žmogus – maištininkas“ (asmuo). Maištininką traktuodamas kaip tą, kuris aktyviai pasirenka, o vergą kaip kitų apsprendžiamą, Maceina plėtoja ir laisvės supratimą. Būtent maištingas žmogus, anot Maceinos, teigia laisvę. Laisvė, autoriaus supratimu, yra prielaida žmogaus autentiškumui, jo kaip asmenybės, o ne individo prigimčiai. Laisvė Maceinai, tai ne priežasties ir pasekmės ryšiai arba „laisvė nuo“. Autorius siūlo ją suprasti kaip valingą ir aktyvų rinkimąsi. „Žmogaus-vergo“ pagrindinis tikslas – laimė. Tačiau Maceina pabrėžia, kad laimės siekia kiekvienas žmogus, tačiau klaida yra tokios būsenos siekti šiame pasaulyje – Maceinos žmogaus supratimas aiškiai nurodo į metafizines žmogaus prielaidas. Svarbiausia, kas yra pastebima, kad „laimės kliūčių pavertimas laimės sąlygomis ir laimės turiniu yra mūsų dienų žmogaus nuotaika“ (Ibid, 118). Toks argumentas diskutuojant su liberalizmo politinės filosofijos siūloma žmogaus samprata tinka ir dabar.

Darbe Dievas ir laisvė (Maceina 1994: 250-340) autorius jau pradžioje iškelia patį laisvės prasmės klausimą. Maceinai klausimas „laisvė kam ir dėl ko“ daug svarbesnis, nei, kaip jis rašo, tik neigiamos ir aprašomosios laisvės sampratos, nusakančios tik sąlygas laisvei vykdyti. Maceinos daromas laisvės atskyrimas nuo laisvo veiksmo motyvacijos šaltinių įgalina kalbėti apie antrąją laisvo veiksmo pusę – atsakomybę. Tik pats asmuo gali būti atsakingas už savo veiksmus. Tai lemia ir jo autentiškumą. Būtent asmuo, o ne individas, anot Maceinos, yra laisvės subjektas ir nešėjas. Asmuo, o ne žmogaus prigimtis yra žmonių vertės lygybės priežastis: „tik asmuo niekam nėra palenktas, kadangi jis yra tikslas sau ir prasmė savyje“ (Ibid, 267). Taigi Maceina darbe toliau plėtoja pozityviosios laisvės suvokimą: „laisvė buvoja tik vykdoma“ (Ibid, 278).

Neįvardintas komunitaras?

Tayloro politinėje filosofijoje išskyrus penkis pagrindinius elementus (1) holizmo ontologiniame ir individualizmo apologetiniame lygmenyje derinimą, 2) dialoginę žmogaus prigimties sampratą 3) liberalizmo teigiamos žmogaus-individo ir individualizmo kultūros kritiką, nepritarimą moraliniam subjektyvizmui ir reliatyvizmui 4) bendruomenės reikšmės ir moralinių horizontų idėją 5) pozityviosios laisvės pirmenybę prieš negatyviąją) ir iš jų perspektyvos pasižiūrėjus į lietuvio Maceinos darbus, galima pagrįstai kelti klausimą, ar Maceina tam tikra prasme nebuvo komunitaras, kai dar nebuvo jokio komunitarizmo. Tayloro ir Maceinos idėjų panašumai, nepaisant juos skiriančio laiko tarpo ir skirtingo kultūrinio konteksto, leidžia iš naujos perspektyvos vertinti ir skaityti lietuvių autoriaus darbus.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Donskis, Leonidas. 1997. Tarp Karlailio ir Klaipėdos: visuomenės ir kultūros kritikos etiudai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
2. Jankauskas, Algimantas. 1994. Organiškos valstybės koncepcija Lietuvoje: tarpukario ir pokario laikotarpis. Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas.
3. Jokubaitis, Alvydas. 1996. Įvadas: Charleso Tayloro komunitarizmas. W: Ch. Taylor. Autentiškumo etika. Vilnius: Aidai.
4. Jokubaitis, Alvydas. 2001. Stasys Šalkauskis ir Antanas Maceina kaip politikos filosofai. „Politologija“ 2(22): 2-24.
5. Maceina, Antanas. 1990. Raštai. 3 T. Vilnius: Mintis.
6. Maceina, Antanas. 1994. Raštai. 7 T. Vilnius: Mintis.
7. Maceina, Antanas. 1998. (red. Mindaugas Bartninkas). Mintys, apmąstymai. Vilnius: Eugrimas.
8. Maceina, Antanas. 2000. Raštai. 6 T. Vilnius: Mintis.
9. Maceina, Antanas. 2002. Raštai. 8 T. Vilnius: Mintis.
10. Maceina, Antanas. 2007. Raštai. 12 T. Vilnius: Margi raštai.
11. Maceina, Antanas. 2007. Raštai. 13 T. Vilnius: Margi raštai.
12. Maceina, Antanas. 2010. Raštai. 10 T. Vilnius: Margi raštai.
13. Manent, Pierre. 2005. Žmogaus miestas. Vilnius: Margi raštai.
14. Mockūnas, Liūtas. 1997. Pavargęs herojus: Jonas Deksnys trijų žvalgybų tarnyboje. Vilnius: Baltos lankos.
15. Mulhall, Stephen. 2004. Articulating the Horizons of Liberalism: Taylor‘s Political Philosophy. W: R. Abbey (red.). Charles Taylor. Cambridge: Cambridge University Press, s. 105-126.
16. Skrupskelis, Kęstutis. 1999. Tariamasis jaunųjų katalikų kartos fašizmas. „Naujasis Židinys – Aidai“ 4: 212-227.
17. Taylor, Charles. 1989. Sources of the self: the making of the modern identity. Cambridge: Harvard University Press.
18. Taylor, Charles. 1993. Philosophy and the human sciences. Philosophical papers 2. Cambridge: Cambridge University Press.
19. Taylor, Charles. 1995. Philosophical arguments. Cambridge; London: Harvard University Press.
20. Taylor, Charles. 1996. Autentiškumo etika. Vilnius: Aidai.
21. Taylor, Charles. 1998. Susipynę tikslai: liberalų ir komunitarų ginčas. W: J. Kis (red.). Šiuolaikinė politinė filosofija: antologija. Vilnius: Pradai, s. 523-553.

Tags: Maceina, Taylor