TSPMI SMD tinklaraštis

George Steiner apie žurnalistiką

Knygos ir straipsniai

iš George Steiner „Tikrosios esatys”

Šio amžiaus dvasia yra žurnalistinė. Žurnalistika užtvindė visus mūsų sąmonės plyšius ir trūkius. Taip atsitiko todėl, kad spauda ir žiniasklaida yra anaiptol ne tik techninis instrumentas bei techninis verslas. Tam tikra prasme žurnalistikos šaknų fenomenologija yra metafizinė. Ji išreiškia suklastoto laikiškumo epistemologiją ir etiką. Žurnalistinis pateikimas formuoja ekvivalentinio monumentalumo laikiškumą. Viskas yra maždaug vienodos svarbos, viskas vienadienėje plotmėje. Suprantama, kad žurnalistikos perduodamos medžiagos turinys, galimas reikšmingumas kitą dieną „nurašomas”. Žurnalistinė rega maksimaliai paveikiai išaštrina kiekvieną įvykį, kiekvieną individualią ir socialinę konfigūraciją, bet galanda vienodai. Politinei niekšybei ir cirkui, mokslo ir atleto šuoliams, apokalipsei ir blogam virškinimui suteikiama ta pati briauna. Paradoksalu, bet ši vaizdaus aktualumo monotonija veikia kaip anestetikas. Iš didžiausio grožio ir didžiausio siaubo baigiantis dienai telieka skuteliai. Mes vėl sveikutėliai ir nekantriai laukiam rytinės laidos.

Visi šie principai ir metodai yra antinominiai rimtai literatūrai ir menui. Poezijos, dailės ir muzikos laikiškumas yra ne tik specifinis kiekvienu atveju (iš trikrųjų muzikoje laikas yra laisvas nuo laikiškumo). Tekstas, paveikslas, kompozicija siekia tvarumo. Jie įkūnija dur désir de durer („atšakų, reiklų troškimą išlikti”). Visiškai konkrečia prasme jų ribos yra neišmatuotas nusidriekimas į ateitį. Rimta dailė, muzika, literatūra nėra įdomios ta prasme, kokia turi būti įdomi žurnalistika. Jų kreipimasis į mus ir mūsų užvaldymas pasižymi kantria būtinybe. Teksto, dailės ar muzikos kūrinio trauka yra absoliučiai nesuinteresuota. Žurnalistika siūlo mums investuoti į akimirkos įspūdžio biržą. Tokios investicijos priaugina „procentų” pragmatiškiausia prasme. O estetikos dividendai yra būtent tokie, kurie procentais neapskaičiuojami, kurie atmeta pasinaudojimą proga. Visų pirma prasminga dailė, muzika, literatūra nebūna nauja, kaip kad naujos būna, turi siekti būti žurnalistikos nešamos naujienos. Originalumas – naujumo antitezė. Pasidomėkime žodžio etimologija. Ji byloja apie „užuomazgą” ir „steigtį”, grįžimą substancija ir forma prie pradmenų. Būtent savo originalumu, savo dvasine-formalia jėga estetiniai išradimai būna „archajiški”. Juose plaka tolimų ištakų pulsas.

Kodėl tad estetikos sričiai eikvojama tokia gausybė žurnalistinio dėmesio?

Tiesą sakant, žurnalistikos pretenzijos į žmonių darbus ir dienas yra totalitarinės. Žurnalistika siekia „užfiksuoti” totalią įvykių visumą. Kadangi dailė, literatūra, muzika, šokis „įvyksta” – nors šiame kontekste pati atsiradimo samprata yra esmingai netinkama, – jie tampa grūdais spaudos malūnui. Visuomenės informavimo priemonės samdo šeimos konsultantus ir astrologus. Kodėl jos turėtų vengti dailės kritikų ir muzikos recenzentų paslaugų?

Bet tai anaiptol neišsamus atsakymas. Čia galioja daugialypiai sandoriai tarp estetinės srities vartojimo ir politinės-socialinės galios, tarp laisvalaikio ir industralizacijos. XIX a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje, išsilavinusiai buržuazijai užvaldžius parlamentus ir valdininkiją, didžioji dalis literatūros, dailės ir muzikos globos atitrūko nuo senojo režimo aristokratinio ir bažnytinio elito. Tada dailei, beletristikai ir muzikai teko konkuruoti dėl palankumo viduriniosios klasės skonio rinkoje. Tokia konkurencija pritraukia dėmesį ir viešumą. „Prarastose iliuzijose” Balzacas – vienas iš pirmųjų gvildenęs bei įvaldęs naująsias priemones – pateikia klasikinį permainų aprašymą. Žurnalistinė reklama ir žurnalistinis platinimas prasiskverbė į visą estetinę sritį.

To padarinys – savotiška netikro betarpiškumo dialektika. Urbanistiniuose centruose naujasis vartotojas – viduriniosios klasės skaitytojas, žiūrovas, koncertų ir dailės galerijų lankytojas – kasdien orientuojamas į galimus suvokimo ir vertinimo objektus. Kartu jis „atitolinamas” nuo eksponuojamų gėrybių. Jo asmeninis įnikimas į tekstą, paveikslą ar simfoniją, jo potencialus įnašas į sąmonės pavojus būna žemiškai pamatuotas. Gėrėjimasis muzika, daile, beletristika tampa paplitusiu elegancijos ir viešo laisvalaikio požymiu. Atkreipkite dėmesį, kad pačiame žodyje „vertinimas” esama giminingų padidėjusios vertės, psichologinės ir materialios naudos konotacijų. Bet įvyko esminis įsiterpimas.  Laikraščio ar žurnalo recenzentas ir kritikas yra tarpininkai, makleriai, išlaikantys sveiką nuotolį tarp anarchinių, antiutilitarinių estetinės srities užmojų bei diversijų vienoje pusėje ir apdairių pilietinės vaizduotės laisvumų kitoje pusėje. Jie yra privilegijuoti, nors daugeliu atžvilgių niekinami kurjeriai tarp dviejų vertybinių sferų, kurioms reikia vienai kitos – menas padeda užpildyti grėsmingas asmeninės tuštumos erdves, – bet jų siekiai iš pamatų priešiški. Informacijos priemonės leidžia menininkui paskelbti savo buvimą, paskleisti savo dirbinius konkurencijos erzelynėje. Savo ruožtu meno ir literatūros perteikimas informacijos priemonėse informuoja ir kartu paguodžia atitinkamą publiką. Kalusiančiosios vizijos ir slėpinių pragariškoji mašina tarpinikavimu nukenksminama. Per knygos recenzijos arba muzikos kritikos straipsnio sukurtą nuotolį globėjas gali globoti.

Svarstant galima kastis toliau. Ir vėl lėmė XIX a. pirmosios pusės buržuazinės revoliucijos – politinės ir pramoninės. Per šias revoliucijas ir po jų literatūra, muzika ir dailė, recenzuojamos, akademizuojamos ir blukinamos dienraščių bei savaitraščių, virto daliniu tam tikrų politinės veiklos būdų pakaitalu.  Platonui tikras suaugęs žmogus yra toks, kurio diskursas siejasi su jo miesto įstatymais ir politika. Šiuolaikinėse industrinėse visuomenėse išsilavinusių viduriniųjų klasių gyvenime tokia sąsaja iš tikrųjų yra institucionalizuota (balsavimu, teise balotiruotis į renkamas pareigas). Bet ji yra ir trūkinėjanti, užsimezganti tik tam tikromis progomis. Kadangi valstybinės funkcijos geometrine progresija darėsi anonimiškos ir specializuotos, asmeninis angažavimasis politikai tapo daugiau ar mažiau išsikvėpusiu delegavimo manevru. Pašnekesys apie kultūrą, kultūringas šnekėjimas, šnekėjimas apie tokį šnekėjimą – „ar skaitei šios dienos knygų recenzijas?”, „ar matei, ką šulai sako apie Bacono pasaulinį genijų ir Henry Moore’o nuosmukį?” – užpildo tam tikrą politinį vakuumą. Jis išblaško, t.y. padeda užsimiršti ir teikia pramogą.