TSPMI SMD tinklaraštis

Multikultūriniai “ikspyrencai”

Erasmus kampas

Jau savaitę gyvenu University of Essex studentų miestelyje kaip Erasmus studentė. Netradicinė vieta būti „erasmusininku“, mat su mumis čia elgiasi kaip su eiliniais studentais. Kita vertus, galima patirti tokią tautų ir kultūrų maišalynę, kokią nežinau kas dar galėtų pasiūlyti – net 40 proc. Essex‘o Universiteto studentų yra užsieniečiai, atvykę iš 130 skirtingų šalių… Pateikiu savo įspūdžius, kurie atrodo kaip dienoraštis, tačiau iš tikrųjų yra mano laiškų į Lietuvą ištraukos.

***

Keista – nė vieno pažįstamo veido. Niekas nekalba lietuviškai, kol kas tik vieną lietuvę merginą sutikau. Beveik nematau Erasmus studentų -  kol kas irgi tik su viena sutrikusia (kaip ir aš) prancūzaite susipažinau. Bendrabutyje gyvenu su britais, nesuprantu pusės, ką jie man sako Jie beveik vietiniai, už valandos kelio jų laukia namai ir tėvai. Tad visai ne tos problemos ir pokalbių temos nei būtų gyvenant su Erasmus studentais. Kita vertus, nėra puikesnės progos išmokti “british english”, ar ne?

Jeigu sutikčiau kokį lenką ar latvį, tai turbūt butų jausmas tarsi seną draugą sutikus. Mat čia žmonės iš viso pasaulio: kinai, indai, vokiečiai, pakistaniečiai, turkai, bulgarai, korėjiečiai, norvegai, arabai… Vienu žodžiu, pilnas komplektas visų įmanomų odos atspalvių, veido bruožų ir kalbų.

Vakar važiuodama traukiniu į Colchester (šalia kurio įsikūręs mano universitetas), sutikau vagone dar du studentus. Merginą iš Nigerijos, kuri atvažiavo magistre studijuoti ir vaikinuką ir Vokietijos. Bekalbėdami pravažiavom reikiamą stotelę. Dar spėjom paburbėti “na va, o jei žadėjo, kad vos valanda kelio nuo Londono, o mes jau dvi važiuojam…” Mano bendrakeleivis dar pamiršo savo fotokamerą traukiny. Taigi visi privalomi pirmos dienos nuotykiai ir stresai. Bet galiausiai atvykom į Universitetą. Bendrabutis naujas, tvarkingas ir švarus. Gyvenu viena kambaryje, turiu atskirą dušą, tik virtuvė bendra – zona bendravimui su “butiokais”.

Juokinga. Nuo barako iki pagrindinių universiteto pastatų vos penkiolika minučių kelio takeliu per pievas. Grynas oras, paukštukai čiulba. O tie britai, su kuriais gyvenu, vakar sėdi virtuvėje ir garsiai skundžiasi: “Tu tik pamanyk! Penkiolika minučių kelio. Pėškom! Pirmyn ir atgal! Ir dar laiptais i trečią aukštą pačiam reikia užlipti!”.

Rodos, mes iš skirtingų planetų.

***

Šiandien buvo daug smagesnė diena negu vakar. Visu pirma užsiregistravau kaip studentė, taigi jau turiu studento pažymėjimą ir galiu naudotis tokiais universiteto privalumais kaip biblioteka.

Po truputį susipažįstu su žmonėmis. Dar kelis erasmusininkus sutikau, o su jais visgi smagiau bendrauti nei su britais. Beje, rodos, žmonėms labai sunku ištarti mano vardą. Tarimas varijuoja nuo Hasa iki Jasa, arba Lasa. Bet sudėtinga ne visiems. Pavyzdžiui, belaukdama eilinį kartą eilėje, susipažinau su inde mergaite (gimusia ir gyvenančia Dubajuje, JAE), kuri iš karto be problemų ištarė mano vardą ir pasakė “oh, it’s simple”. Negana to, jos vardas yra Astha, o tariasi taip pat kaip mūsų Asta. Ji nustebo. kai pasakiau, kad tai dažnas vardas Lietuvoj. Bet keisčiausia, kaip lengva buvo bendrauti su žmogum iš absoliučiai kitos kultūros. Rodos visi skirtumai yra daugiau tarp konkrečių žmonių, o ne tarp tautų.
Nors štai… kažkaip bulgarai man išskirtinė tauta, kiek jų kol kas sutikau. O tai visai nemažai: jau penki žmonės. Visi bendrauja paprastai, maloniai ir kažkaip nuoširdžiau negu vakariečiai. Ir nežiūri į tave beprasmėm akim, kai pasakai “I am from Lithuania”.

Tiesa ta, kad Lietuvos beveik niekas nežino. Paprastai pasakau pavadinimą angliškai, tada dar pasakau vokiškai, o paskui priduriu, kad čia Rytų Europa. Tada pašnekovas palinksi galva, ir po penkių minučių klausia: “taigi, Hasa, iš kokio Rumunijos miesto sakei esi?”…

Bet aišku, be reikalo varau aš čia ant tų vakariečiu. Jie irgi visi skirtingi žmonės. Be to, turi nustabų bruožą megzti ilgus, visiškai beprasmius ir labai entuziastingus pokalbius apie orą arba nieką. Ypač britai. Tai vyksta bet kur – virtuvėje, koridoriuje, tualete ar nesibaigiančiose eilėse. “How are you? I am fine, thanks! And you? Me too…”. Ir taip toliau.

Pagaliau buvau bibliotekoje. Ji nuostabi. Didžiulė. Turi labai keistą liftą, kuris niekada nesustoja, tad reikia tiesiog stryktelti tinkamam aukšte. Visa architektūra čia maždaug šešto-septinto dešimtmečio, pas mus sakytume, sovietiniai pastatai. Nors kažkaip visai gražu.

Tags: Erasmus